Mykolo Romerio universiteto Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto Pedagogikos studijų programos studentė, Abraomo Kulviečio klasikinės gimnazijos lotynų kalbos mokytoja Živilė Pukštienė
„Refleksija“ šiais laikais yra itin populiarus, madingas žodis. Refleksija šen, refleksija ten, reflektuoja visur ir visada, refleksijos sąvoka „žongliruoja“ bene visi. Nė viena mokomoji veikla šiais laikais neapsieina be refleksijos. O kas ta refleksija? Kam ji reikalinga? Prisipažinsiu, nesupratau, kol pati išbandžiau.
Iš pradžių refleksija man pasirodė esąs keblus reikalas. Mąsčiau, kaip trumputėse pamokose, kurių ir taip kartais neužtenka tam, kad išdėstyčiau svarbiausią informaciją, dar galima rasti laiko refleksijai. Kai pedagogikos studijose išgirdau apie ją plačiau, išbandžiau pati ir pradėjau taikyti pamokose, įsitikinau, kad ji iš tiesų yra labai reikalinga, neatsiejama pamokos dalis. Jei mokytojas nori paruošti mokinius gyvenimui, be dalyko žinių turi išmokyti reikšti savo mintis, analizuoti save ir situacijas, dalintis savo nuomone, vertinti ir įsivertinti.
Man taip pat trūko žinių apie įvairius refleksijos taikymo metodus. Kiek teko stebėti kitų mokytojų pamokas, pastebėdavau, kad refleksijai buvo taikomas konkretus, dažniausiai tas pats arba panašaus turinio trumpas klausimynas. Pradėjusi studijuoti pedagogiką ir dalyvaudama seminaruose, skaitydama refleksijos ir įsivertinimo tematika parašytus vadovėlius, atradau, kokia didelė refleksijos metodų įvairovė. Manoma manymu, kiekvienas mokytojas turėtų išbandyti kuo daugiau skirtingų metodų su mokiniais, nes tik pritaikius metodą pamokoje ne vieną kartą, galima suprasti, ar jis tinkamas mokiniams. Taip pat reikia atrasti, kokie metodai tinkamiausi skirtingo amžiaus ir charakterio mokiniams. Vieniems galbūt tinkamesni vaizdiniai, kitiems priimtinesni žodiniai, o dar kitiems – praktiniai ar žaidybiniai metodai. Kadangi mokinių įvairovė klasėse yra didelė, manau, vertėtų refleksijos metodus kaitalioti: vienąkart taikyti vienos, kitąkart kitos, o trečiąkart dar kitos rūšies metodą, kad būtų patenkinti kiekvieno mokinio poreikiai.
Pradėjusi reflektuoti ir išbandžiusi įvairius metodus, pastebėjau, kad refleksija iš pradžių būna „kietas riešutėlis“ ir reikia nemažai laiko suvokti, kaip reflektuoti tinkamai. Taip pat išsigryninau, kurie metodai yra tinkami įsivertinti ir kurie tiktų klasės valandėlių metu, kurie reikalingi grupinei, o kurie – asmeninei refleksijai.
Galiausiai norėčiau pabrėžti, kad refleksija yra ciklinis procesas, rašant vertinga remtis refleksijos dimensijomis. Be to, tam, kad refleksija būtų konstruktyvi, labai svarbus pasirengimas, tinkami klausimai, aiškus tikslas, apibrėžti refleksijos etapai bei tinkama edukacinė aplinka. Reikia pasiryžti naujovėms ir permainoms, nebijoti veikti, klysti, būti netobulam, vengti apgailestavimo, bejėgiškumo, kitų kaltinimo, subjektyvumo, asmeniškumų.
Pradėjusi reflektuoti nebegaliu sustoti – dabar beveik kasdien reflektuoju pati ir tai tapo svarbia kiekvienos mano pamokos dalimi.
