1998 m. sausį populiariame laikraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdinta karikatūra: Konstitucinio Teismo (KT) teisėjai su mantijomis, teisėjų ženklais brenda per purviną balą, užkliūva už rąsto ir teškiasi veidais į purvą. Tai buvo pirmoji karikatūra, pašiepianti KT; iki tol žiniasklaidoje KT kritikos iš esmės nebuvo. Kas atsitiko, į ką taip aštriai sureagavo įtakingas laikraštis? Taip jis atsiliepė į KT 1998 m. sausio 10 d. nutarimą, priimtą ką tik išrinkus Respublikos Prezidentą, – 1998 m. sausio 5 d. Respublikos Prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus.

Rinkimuose V. Adamkų labai rėmė anuomet buvusi įtakinga partija Centro sąjunga (jos lyderiai buvo Romualdas Ozolas, Egidijus Bičkauskas). Konstitucijos nuostatos, susijusios su Vyriausybės likimu po Respublikos Prezidento rinkimų, tuo metu buvo suprantamos ir aiškinamos įvairiai, taip pat ir taip, kad išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė esą turi atsistatydinti, turi būti sudaroma nauja Vyriausybė. Partijoje jau buvo pasidalyta ministrų portfeliais, įtakos sferomis, ir staiga – KT 1998 m. sausio 10 d. nutarimas, kuris viską apverčia aukštyn kojomis. Į KT kreipėsi Vyriausybė, kuri paprašė ištirti, ar Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai, kurioje nustatyta, kad išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė grąžina jam savo įgaliojimus. Vyriausybei kilo abejonių, ar nurodytasis Seimo nutarimas, kuriuo buvo pritarta Vyriausybės programai, neprieštarauja Konstitucijai, nes programoje „numatyta Vyriausybės veikla 1997–2000 metais, t. y. Seimo įgaliojimų laikotarpiu, o ne iki dabartinio Respublikos Prezidento įgaliojimų pabaigos“.

Į KT nutarimą buvo labai aštriai sureaguota dėl to, kad jame konstatuota, jog išrinkus Respublikos Prezidentą pagal Konstituciją Vyriausybė turi grąžinti įgaliojimus Respublikos Prezidentui, bet ne atsistatydinti. Būtent tokį Konstitucinio Teismo sprendimą lėmė tai, kad Konstitucijoje nėra nustatyta, jog išrinkus Respublikos Prezidentą Vyriausybė turi atsistatydinti; ji turi atsistatydinti išrinkus naują Seimą. KT 1998 m. sausio 10 d. nutarime suformuota tokia konstitucinė doktrina: „Respublikos Prezidentas, remdamasis Konstitucijos 92 straipsniu, 84 straipsnio 8 punktu bei atsižvelgdamas į parlamentinės demokratijos tradiciją, Konstitucijos 84 straipsnio 8 punkte nustatyta tvarka teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą [kursyvu išskirta mano. – V. S.]. Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui paskyrus Ministrą Pirmininką bei patvirtinus jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti. Jei Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, tai reikštų, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti (Konstitucijos 101 straipsnio trečiosios dalies 2 punktas).

Tai būtų konstitucinis pagrindas pradėti naujos Vyriausybės sudarymo procedūrą.“ KT nutarime pateikta Konstitucijos nuostatų samprata tapo Konstitucijos turiniu; šis nutarimas, kaip ir bet kuris kitas KT nutarimas, yra privalomas visiems, jis susaisto Seimą, Respublikos Prezidentą, Vyriausybę, taip pat teismus tuo aspektu, kad jie negali Konstitucijos nuostatų aiškinti kitaip, negu jas išaiškino KT. Nuo 1998 m. po Respublikos Prezidento rinkimų visos vyriausybės buvo sudaromos laikantis minėto KT nutarimo.

Taip bus ir šį kartą. Bet gali būti ir kitaip, viskas priklausys nuo to, ar Vyriausybė grąžins savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui, ar atsistatydins. Iš to, ką sako Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, kol kas nėra aišku, kokį sprendimą priims valdančioji dauguma ir jis pats. Taigi, galimi keli Vyriausybės sudarymo (likimo) variantai. Pirmasis variantas susijęs su situacija, kad tą dieną, kai išrinktasis Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda prisieks, Ministru Pirmininku bus S. Skvernelis. Tokiu atveju tą dieną, kai išrinktasis Respublikos Prezidentas prisieks, Vyriausybė turės grąžinti jam įgaliojimus. Respublikos Prezidentas priims grąžintus įgaliojimus ir paves visai Vyriausybei (taigi ir tam pačiam Ministrui Pirmininkui) laikinai toliau eiti pareigas. Toliau bus elgiamasi pagal KT nutarimą: ne vėliau kaip per 15 dienų Respublikos Prezidentas turės pateikti Seimui svarstyti ne bet kokią Ministro Pirmininko kandidatūrą, o tik įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko, t. y. S. Skvernelio; jeigu Seimas pritars Ministro Pirmininko S. Skvernelio kandidatūrai, jeigu Respublikos Prezidentas paskirs S. Skvernelį Ministru Pirmininku, jeigu patvirtins jo sudarytos Vyriausybės sudėtį ir jeigu joje nepasikeis daugiau kaip pusė ministrų, tai reikš, kad Vyriausybė bus iš naujo gavusi įgaliojimus veikti.

Jeigu Seimas nepritars Ministro Pirmininko S. Skvernelio kandidatūrai, tai reikš, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti. Antrasis variantas susijęs su situacija, kad tą dieną, kai išrinktasis Respublikos Prezidentas prisieks, Ministras Pirmininkas S. Skvernelis atsistatydins. Ne grąžins įgaliojimus, o atsistatydins. Tokiu atveju atsistatydins ir visa Vyriausybė. Respublikos Prezidento G. Nausėdos veiksmai būtų kitokie. Jis priimtų Vyriausybės atsistatydinimą, pavestų jai toliau eiti pareigas, bet galėtų pavesti Ministro Pirmininko pareigas laikinai eiti ne S. Skverneliui, o vienam iš ministrų. Ne vėliau kaip per 15 dienų Respublikos Prezidentas turės pateikti Seimui Ministro Pirmininko kandidatūrą. Esminis skirtumas nuo pirmosios situacijos (kai Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus) yra tas, kad šiuo atveju Respublikos Prezidentas neturi pareigos teikti Seimui būtent ankstesnės Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūros, jis gali teikti ir kitą kandidatūrą, tačiau tokią, kuriai pritars Seimas. Nes jeigu būtų teikiama kandidatūra, kuriai Seimas nepritaria, ji būtų atmesta, Ministras Pirmininkas nebūtų paskirtas, sudaryti Vyriausybės nebūtų pradėta. Taigi, jeigu Seimas pritars Ministro Pirmininko kandidatūrai, Respublikos Prezidentas paskirs jį į pareigas, paves jam sudaryti Vyriausybę ir pateikti jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui. Tam numatyti labai trumpi terminai: pagal Konstituciją Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo turi pristatyti Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikti svarstyti jos programą. Seimas spręs, ar pritarti Vyriausybės programai. Jeigu Seimas jai pritars, Vyriausybė bus gavusi Seimo įgaliojimus veikti. Vyriausybės nariai prisieks, ankstesnės Vyriausybės veikla pasibaigs. Dar vienas variantas, mažai tikėtinas, būtų toks: Ministras Pirmininkas S. Skvernelis atsistatydina, pavyzdžiui, rytoj, t. y. dar neprisiekus išrinktajam Respublikos Prezidentui. Tokiu atveju Vyriausybė atsistatydintų, jos atsistatydinimą priimtų Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Toliau viskas vyktų tokia pačia pirmiau aptarta tvarka. Jeigu iki išrinkto Respublikos Prezidento inauguracijos pavyktų sudaryti naują Vyriausybę (taigi, turėtume ir Ministrą Pirmininką), tą dieną, kai išrinktasis Respublikos Prezidentas G. Nausėda prisieks, Vyriausybė turėtų grąžinti jam įgaliojimus. Respublikos Prezidentas priimtų grąžintus įgaliojimus ir pavestų visai Vyriausybei laikinai toliau eiti pareigas. Toliau būtų elgiamasi pagal KT nutarimą: ne vėliau kaip per 15 dienų Respublikos Prezidentas turėtų pateikti Seimui svarstyti ne bet kokią Ministro Pirmininko kandidatūrą, o tik įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko. Toliau prasideda jau minėti „jeigu“: jeigu Seimas pritartų įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrai, jeigu Respublikos Prezidentas paskirtų Ministru Pirmininku, jeigu patvirtintų jo pateiktą Vyriausybės sudėtį ir jeigu joje nepasikeistų daugiau kaip pusė ministrų, tai reikštų, kad Vyriausybė yra iš naujo gavusi įgaliojimus veikti. O kas atsitiktų, jeigu Ministras Pirmininkas S. Skvernelis atsistatydintų, pavyzdžiui, rytoj, jeigu būtų pradėta sudaryti naują Vyriausybę, bet jos nepavyktų sudaryti iki išrinktojo Respublikos Prezidento inauguracijos? Ar tokiu atveju turėtų būti laikomasi KT doktrinos, kad priesaiką davęs ir savo pareigas eiti pradėjęs naujasis Respublikos Prezidentas turi pateikti Seimui svarstyti būtent įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą? KT šio klausimo nenagrinėjo, jis sprendė tik tai, kaip išrinkus Respublikos Prezidentą turi būti sudaroma Vyriausybė, kai funkcionuoja tikra Vyriausybė, yra tikras Ministras Pirmininkas. Minėta, kad Vyriausybei atsistatydinus Respublikos Prezidentė pavestų Vyriausybei laikinai eiti pareigas, vadinasi, Ministras Pirmininkas taip pat laikinai eitų pareigas arba Ministro Pirmininko pareigas laikinai eitų kitas ministras, kuriam tai pavestų Respublikos Prezidentė.

Prisiekus išrinktajam Respublikos Prezidentui, ši laikinai pareigas einanti Vyriausybė turėtų grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui. Jis priimtų grąžinamus įgaliojimus ir pavestų Vyriausybei laikinai eiti pareigas. Tokiu atveju minėta konstitucinė doktrina Respublikos Prezidento nesaisto, jis neprivalo teikti Seimui laikinai pareigas einančio Ministro Pirmininko ar laikinai Ministro Pirmininko pareigas einančio ministro kandidatūros. Jis gali teikti Seimui ir kitą Ministro Pirmininko kandidatūrą, tačiau tokią, kuriai pritars Seimas. KT 1998 m. sausio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad Respublikos Prezidentas turi pareigą skirti Ministru Pirmininku asmenį, kurį palaiko Seimo dauguma. Taigi, pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas negali veikti taip, kad nebūtų sudaryta Vyriausybė ir dėl to galėtų kilti konstitucinė krizė. Konstitucijoje nenumatyta, kad Respublikos Prezidentas galėtų primesti savo valią Seimo daugumai. Tai yra bendra konstitucinė taisyklė.

 

Konstitucijoje ji nėra įtvirtinta tiesiogiai, ji kildintina iš įvairių Konstitucijos nuostatų. Ši konstitucinė taisyklė turi tam tikrų išimčių, kurių esmė tokia: kai Seimo dauguma svarsto, kokia Ministro Pirmininko kandidatūra jai priimtina, ji turi elgtis labai atsakingai. Taip veikti Seimo daugumą įpareigoja konstitucinis atsakingo valdymo principas, kuris šiuo atveju reiškia, inter alia, kad Seimo daugumai gali būti priimtina tik tokio asmens kandidatūra būti paskirtam Ministru Pirmininku, kuris yra kompetentingas ir nepriekaištingos reputacijos. Jeigu Seimo dauguma nutartų remti tokio asmens, kuris, pavyzdžiui, akivaizdžiai stokoja kompetencijos, buvo teistas už nusikaltimo padarymą, jo atžvilgiu yra iškelta ar nagrinėjama baudžiamoji byla, kurio reputacija yra labai prasta ir pan., kandidatūrą, Respublikos Prezidentas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas aplinkybes, galėtų neteikti jos Seimui, galėtų tokio asmens neskirti Ministru Pirmininku, nors jo kandidatūra būtų priimtina Seimo daugumai. Kita vertus, konstitucinis atsakingo valdymo principas įpareigoja ir Respublikos Prezidentą: jo sprendimas nesiūlyti Seimui tokios Ministro Pirmininko kandidatūros, kuri yra priimtina Seimo daugumai, neskirti tokio asmens Ministru Pirmininku turi būti aiškiai motyvuotas, konstituciškai pagrįstas Ministrui Pirmininkui būtinos kompetencijos, nepriekaištingos reputacijos stoka ir kitais svariais argumentais. Konstitucijoje nustatyta, kad Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas, o jos sudėtį tvirtina Respublikos Prezidentas (84 straipsnio 4 punktas).

Išrinktasis Respublikos Prezidentas G. Nausėda daug kartų yra sakęs, kad spręsdamas dėl būsimos Vyriausybės sudėties turės klausimų keliems ministrams. Suprask, jie gali netekti pareigų.

 

Koks yra Ministro Pirmininko ir Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų formuojant Vyriausybės personalinę sudėtį turinys, kokią veikimo laisvę pagal Konstituciją šiuo atveju turi paskirtasis Ministras Pirmininkas ir Respublikos Prezidentas, ypač kai jų nuomonės dėl esamų ir būsimų ministrų nesutampa? Akivaizdu, kad parinkdamas ministrų kandidatūras Ministras Pirmininkas turi tartis su Seimo rinkimus laimėjusių politinių partijų vadovais, Seimo daugumos atstovais. Kita vertus, konstitucinė nuostata, kad Vyriausybės sudėtį tvirtina Respublikos Prezidentas, reiškia, kad Respublikos Prezidentui tenka politinė ir moralinė atsakomybė už tai, kokią Vyriausybę jis patvirtino. Todėl Respublikos Prezidentas nėra tik notaras, kuris esą privalo patvirtinti Ministro Pirmininko sudarytos Vyriausybės sudėtį. Respublikos Prezidentas turi teisę spręsti, ar tvirtinti Ministro Pirmininko sudarytą Vyriausybę, ir, jeigu jos sudėtis jam nepriimtina, gali tokios Vyriausybės netvirtinti, pareikalauti, kad Ministras Pirmininkas pateiktų kitą Vyriausybės sudėtį ar kitą atskiro ministro kandidatūrą.

 

Taigi Ministras Pirmininkas turi iš anksto suderinti Vyriausybės sudėtį ar atskiro ministro kandidatūrą su Respublikos Prezidentu. Kad ir kaip būtų, bet formuojant Vyriausybės sudėtį lemiamas žodis pagal Konstituciją priklauso Seimo daugumai, jos remiamam Ministrui Pirmininkui, o ne Respublikos Prezidentui. Svarbu ir tai, kad už Vyriausybės veiklą atsako ne Respublikos Prezidentas, bet pati Vyriausybė, ji atsakinga tik Seimui, Vyriausybės atsakomybė yra solidari. Pagal Konstituciją gali veikti tik tokia Vyriausybė, kuri turi Seimo pasitikėjimą. Ministras Pirmininkas, ministras pareigas taip pat eina tol, kol Seimas jais pasitiki. Konstitucija nereikalauja, kad Vyriausybė, Ministras Pirmininkas ar ministrai turėtų Respublikos Prezidento pasitikėjimą. Konstitucija nenumato tokio teisinio instituto, kaip Respublikos Prezidento nepasitikėjimas Vyriausybe, Ministru Pirmininku ar ministru.

 

Kol Vyriausybė turi Seimo pasitikėjimą, ji gali veikti, ir joks subjektas, įskaitant Respublikos Prezidentą, negali nutraukti jos veiklos. Taip pat yra ir Ministrui Pirmininkui – kol turi Seimo pasitikėjimą, jis eina pareigas, kartu funkcionuoja ir Vyriausybė; Seimui pareiškus nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, Ministras Pirmininkas ir visa Vyriausybė turi atsistatydinti. Pagal Konstituciją nei Ministras Pirmininkas, nei visa Vyriausybė nėra pavaldūs Respublikos Prezidentui; Respublikos Prezidentas ministrus skiria ir atleidžia tik Ministro Pirmininko teikimu, Respublikos Prezidentas vienasmeniškai negali jų nei paskirti, nei atleisti. Ministrai tiesiogiai pavaldūs tik Ministrui Pirmininkui ir niekam daugiau. Respublikos Prezidentui ministrai tik atsakingi, bet nepavaldūs. Tokia konstitucinė Vyriausybės ir Ministro Pirmininko teisinių santykių su Seimu ir Respublikos Prezidentu konstrukcija yra svarbiausias Lietuvos valstybės valdžios sistemos organizavimo ir jos funkcionavimo elementas.

 

Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarime yra konstatavęs, kad Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje analizė leidžia teigti, jog sudarant Vyriausybę Respublikos Prezidento „veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė“, ir kad, „remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais“.

 

Kitaip tariant, Respublikos Prezidentas gali pasirinkti, bet pasirinkimas nėra didelis – jis gali pasirinkti tik iš tų kandidatūrų, kurios priimtinos Seimo daugumai. Kas įvyktų, jeigu Respublikos Prezidentas, neturėdamas konstituciškai pagrįstų argumentų, vis dėlto atsisakytų skirti Ministru Pirmininku asmenį, kurį palaiko Seimo dauguma, arba atsisakytų tvirtinti tokią Vyriausybės sudėtį, kuri priimtina Seimo daugumai ir paskirtajam Ministrui Pirmininkui? Galėtų kilti konstitucinė krizė, nes per Konstitucijoje nustatytą laiką nebūtų sudaryta Vyriausybė. Kita vertus, neatmestina, kad Seimas galėtų apkaltinti Respublikos Prezidentą, kad jis, nesant konstituciškai pateisinamų priežasčių, neatlieka jam Konstitucijoje numatytų pareigų skirti Ministru Pirmininku asmenį, kurį palaiko Seimo dauguma, ir tvirtinti Seimo daugumai priimtiną Vyriausybę.

 

Tai galėtų būti vertinama kaip Respublikos Prezidento trukdymas sudaryti veiksmingą, t. y. turinčią Seimo pasitikėjimą, Vyriausybę, kaip pagrindas pradėti Respublikos Prezidento apkaltą už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą. Valdančiosios partijos lyderio pareiškimai, kad ji lieka valdžioje, leidžia manyti, kad liepos 12 d. Vyriausybė grąžins savo įgaliojimus priesaiką davusiam naujajam Respublikos Prezidentui, o Ministras Pirmininkas S. Skvernelis neatsistatydins. Vadinasi, turėsime šiame straipsnyje aptartą pirmąją situaciją, kurios vienas iš elementų, kaip minėta, yra toks: jeigu naujojo Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeis daugiau kaip pusė ministrų, šiuo metu veikianti Vyriausybė bus iš naujo gavusi Seimo įgaliojimus veikti. Ministrų pasikeitimas yra tada, kai Vyriausybėje atsiranda naujas ministras, kuris nebuvo tos Vyriausybės narys. Vadinasi, sprendžiant, ar naujojo Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau kaip pusė ministrų, bus skaičiuojami visi ministrų pasikeitimai nuo šios Vyriausybės veiklos pradžios, – ir įvykusieji iki Vyriausybės įgaliojimų grąžinimo, ir, šiai Vyriausybei grąžinus Respublikos Prezidentui įgaliojimus, joje atsiradus naujų ministrų. Jeigu atsitiktų taip, kad pasikeistų daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turėtų iš naujo gauti Seimo įgaliojimus veikti: Ministras Pirmininkas turėtų vėl teikti Seimui Vyriausybės veiklos programą, Seimas – spręsti, ar jai pritarti; jeigu Seimas jai pritartų, Vyriausybė būtų iš naujo gavusi Seimo įgaliojimus veikti. Jeigu Seimas du kartus iš eilės nepritartų Vyriausybės programai, Vyriausybė turėtų atsistatydinti, būtų pradėta sudaryti naują Vyriausybę.