Kalbu apie Seimo 2018 m. sausio 13 d. padarytus Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimus. Jų esmė: Švietimo ir mokslo ministras turi patvirtinti reikalavimus ir tvarką, pagal kuriuos iki 2018 m. kovo 1 d. turi būti įvertinamos ir laikinai akredituojamos studijų kryptys; jeigu įvertintos krypties studijos neatitinka Švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų (taigi, ir naujų reikalavimų), aukštoji mokykla negali priimti studentų į tos krypties studijas, o studijuojančiųjų tolesnes studijų galimybes nustato švietimo ir mokslo ministras. Sprendžiant iš aiškinamojo rašto, įstatymo pakeitimais siekiama didinti universitetinių studijų kokybę, mažinti neefektyvių studijų programų skaičių.

Tikslai svarbūs, bet ar jų galima siekti įstatyme numatytomis priemonėmis?

Kiekvienas, kuris bent kiek susipažinęs su Konstitucija ir ją gerbia, nedvejodamas pasakytų, kad teisinėje valstybėje net ir visuomeniškai svarbių tikslų galima siekti tik teisėtomis, o ne bet kokiomis priemonėmis. Nagrinėjamu atveju Seimas, mūsų nuomone, ignoravo šią konstitucinę aksiomą. Galutinai atsakyti į klausimą, ar tikslas pateisina Seimo pasirinktas priemones, teks atsakyti Konstituciniam Teismui, kuris prieš kelias dienas priėmė nagrinėti Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo padaryti Švietimo ir mokslo įstatymo pakeitimai atitinka Konstituciją.

Įstatymui priimti Seimui pakako vos dviejų minučių, balsavime dalyvavo „net“ 87 Seimo nariai, kiti 54 Seimo nariai į posėdį neatvyko, nes tuo metu, tikriausiai, Alpių kalnuose ar Egipte susitikėjo su rinkėjais – Seimo posėdis vyko sausio mėnesį, o tai pagal Seimo sau pačiam nustatytą „tradiciją“ yra Seimo narių atostogų laikas. Už pataisas balsavo 85 Seimo nariai. Jie nematė nieko blogo, kad pavedė ministrui nustatyti naujus reikalavimus studijų krypčių vertinimui ir tokio vertinimo tvarką. Kas kitas gali tai nustatyti, jeigu ne ministras!?

Bet jeigu Seimo nariai būtų labiau įsigilinę į tai, už ką balsuoja, gal pamatytų, kad įstatymo pakeitimu jie įtvirtino taisyklę, kad ministro nustatyti nauji reikalavimai bus taikomi atgal t. y. vertinant praėjusį laikotarpį, ir kad jeigu įvertintos krypties studijos neatitiks Švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų (taigi ir jo nustatytų naujų reikalavimų), – aukštosioms mokykloms kils neigiamos pasekmės. Seimo nariams visiškai nerūpėjo, kad pagal Konstituciją teisės aktų galia gali būti nukreipiama tik į ateitį, kad įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); Seimo nariams buvo visiškai nesvarbu ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris suteiktų galimybę teisinių santykių subjektams iš anksto žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, kad jie galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus. Kitaip tariant, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto.

Akivaizdu, kad praėjusį laikotarpį galima vertinti tik pagal kriterijus, kurie tuo metu buvo nustatyti, jo negalima vertinti pagal naujus kriterijus, kurie nebuvo žinomi universitetams, kurių veikla bus vertinama. Nauji veiklos vertinimo kriterijai gali būti taikomi tik naujam vertinamajam laikotarpiui, kuris turi būti (pakankamas), kad aukštosios mokyklos turėtų realias galimybes pertvarkyti studijų programas pagal naujus reikalavimus.

Naujas vertinamasis laikotarpis negali būti nepagrįstai trumpas, – jis negali būti toks, kad aukštosios mokyklos neturėtų realių galimybių pertvarkyti studijų krypčių ir studijų programų pagal naujus reikalavimus. Seimo narių grupės ginčijamoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta ne tik Švietimo ir mokslo ministro teisė nustatyti ir taikyti atgal naujus, t. y. iki šiol studijų krypčių, studijų programų vertinimui netaikytus reikalavimus, kuriuos turi atitikti studijų kryptys, kad jos būtų laikinai akredituotos.

Ginčijama įstatymo nuostata numato ir tai, kokios neigiamos pasekmės kils aukštajai mokyklai, jeigu įvertintos krypties studijos neatitiks Švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų (taigi ir jo nustatytų naujų reikalavimų), – aukštoji mokykla negalės priimti studentų į tos krypties studijas, o studijuojančiųjų tolesnes studijų galimybes nustatys švietimo ir mokslo ministras.

Taigi, aukštosioms mokykloms iš švietimo ir mokslo ministro išleisto teisės akto, kuriam įstatymų leidėjas leido suteikti grįžtamąją galią, kils neigiami padariniai, nors jos vykdė ir laikėsi visų iki tol teisės aktais nustatytų reikalavimų, jų nepažeidė! Seimo nariams, balsavusiems už tokias įstatymo pataisas, tai atrodo visiškai normalu, nors toks teisinis reguliavimas, mūsų nuomone, akivaizdžiai nedera su konstituciniais teisingumo ir teisinės valstybės principais, pagal kuriuos subjektas, kuris vykdė ir laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, dėl to negali patirti neigiamų padarinių.

Taigi negalime nepritarti Seimo narių grupės abejonėms, kad yra pagrindo manyti, jog Seimo 2018 m. sausio 13 d. padarytos Švietimo ir mokslo įstatymo pataisos, suteikusios ministrui teisę nustatyti naujus studijų krypčių ir programų vertinimo kriterijus ir juos taikyti atgal t. y. vertinant praėjusį laikotarpį, taip pat numačiusios, kad aukštajai mokyklai kils neigiamos pasekmės, jeigu įvertintos krypties studijos neatitiks švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų (vadinasi, – ir naujų, iki tol aukštosioms mokykloms nežinomų reikalavimų), prieštarauja Konstitucijai, konkrečiai – konstituciniams teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principams, konstituciniam draudimui nustatyti teisės akto grįžtamąją galią, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Galima pridurti, kad Švietimo ir mokslo ministrės patvirtintas Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašas įsigaliojo 2018 m. vasario 28 d., o jau kitą dieną Studijų kokybės vertinimo centras (SKVC) surengė spaudos konferenciją, kurioje pristatė studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo rezultatus. Taigi, studijų krypčių vertinimas buvo atliktas vos per vieną dieną, per ją suspėta įvertinti net 807 studijų krypčių.

Nors tai rodiklis, vertas Gineso rekordų knygos, juo didžiuotis gali tik tie, kurie vadovaujasi principu, kad tikslas pateisina bet kokias priemones. Su tokiu požiūriu negalime sutikti. Teisinė valstybė nuo neteisinės skiriasi būtent tuo, kad teisinėje valstybėje valdo teisė, o ne teisę ignoruojanti politinė valia. Bet palaukime Konstitucinio Teismo sprendimo.

Jo suformuota konstitucinė doktrina leidžia tikėtis, kad Seimui dar kartą bus priminta, jog net tada, kai siekiama visuomeniškai reikšmingų tikslų, būtina paisyti Konstitucijos. Teisinėje valstybė net ir visuomeniškai reikšmingų tikslų galima siekti tik teisinėmis priemonėmis. Teisinė valstybė nuo neteisinės skiriasi būtent tuo, kad teisinėje valstybėje valdo teisė, o neteisinėje – valdo teisės nepaisanti politinė valia.

Vytautas Sinkevičius yra Mykolo Romerio (MRU) universiteto Teisės fakulteto profesorius, Konstitucinės teisės ekspertas.