1986 metų kovas, vieno penktadienio vakaras. Vilniuje, greta Katedros esančioje Tilto gatvėje, stovi raudonas ekskavatorius. Jis pradeda griauti namą, kurį savo garsiajame paveiksle „Vilniaus Tilto gatvės vaizdas“ (1907) pavaizdavo dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Savaitgalis, darbai trumpam sustoję, bet pirmadienį jie bus tęsiami, namo neliks. Jo vietoje suprojektuota automobilių stovėjimo aikštelė. Pradedami rinkti garsių žmonių parašai po protesto laiškais. Jie surenkami, nes tie laiškai gerai parašyti. Jų tekstus iš esmės suredagavo Romualdas Ozolas, kuris, nors ir neturintis jokių titulų, gerai žinomas to meto intelektualų rate. Valdžia suirzusi, nenori nusileisti, bet visuomenės spaudimas didėja. Pagaliau valdžia nusileidžia – namas nebus griaunamas, jis bus atstatytas. Tai buvo pirmoji Gorbačiovo paskelbtos perestrojkos (persitvarkymo) viešumo pergalė Lietuvoje. Po to sekė nauji žymių visuomenės žmonių protestai prieš daugybę kitų valdžios mėginimų griauti senosios architektūros pastatus, platinti kelią per Rasų kapines sunaikinant dalį senųjų kapinių, tiesiant komunikacijos tinklus į planuojamą tautų draugystės muziejų griauti XV amžiaus Valdovų rūmų pamatus ir t. t. Ne visi protestai pasiekė tikslą. Romualdas Ozolas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Kuzmickas, Gytis Lukšas, Marcelijus Martinaitis, dar keli asmenys suformuluoja klausimą: ar, išgirdę apie eilinį kultūros paminklų ir gamtos niokojimo atvejį, vėl apsiribosime parašų rinkimų, ar to pakanka? Ne, reikia žadinti visuomenę, pradėti viešas diskusijas kultūros, lietuvių kalbos, gamtos išsaugojimo temomis. 

 

1987 metais pradeda veikti Filosofijos klubas, kurio sumanytojai ir veiklos organizatoriai – R. Ozolas, B. Genzelis ir B. Kuzmickas. „Žinijos“ draugijos patalpose dabartinėje Vilniaus gatvėje klubas rengia atviras diskusijas labai skaudžiomis temomis. R. Ozolas perskaito fundamentalų pranešimą „Mūsų kultūros galia ir negalios“. Jame suformuluoja esminius būsimos Sąjūdžio veiklos principus: Dora, Protas, Dvasia. Filosofų klubas buvo pirmoji laisvo žodžio salelė Lietuvoje, „Žinijos“ patalpose jis veikė vos pusmetį, kol klubo paskaitose ir renginiuose nebuvo pradėta minėti konkrečių aukštų komunistų partijos CK pareigūnų, kurie gniuždė spaudos laisvę, ribojo viešumą, pavardžių. CK „Žinijai“ uždraudė suteikti klubui patalpas. Tuomet klubas persikėlė į Dailininkų sąjungą, ten klubo renginyje 1988 m. balandžio 20 d. filosofas Arvydas Juozaitis perskaitė savo garsųjį referatą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame pirmą kartą viešai nuskambėjo žodžiai „Lietuvos suverenitetas“. Jie buvo paaiškinti taip: tai tautos teisė laisvai pasirinkti savo buvimo gimtojoje žemėje ir jos valstybingumo formą. 

 

Tuo metu tai buvo labai radikalu. CK ir saugumas šį renginį įvardijo kaip antitarybinį. R. Ozolui teko aiškintis įvairiose instancijose, ginti ne tiek save, kiek A. Juozaitį. R. Ozolo pozicija tokia: turime elgtis atsargiai ir protingai, bet drąsiai, net konfliktuodami iki galo. Jis sako: problema ta, kad tauta dar neturi sąmonės, o ją išugdyti natūraliais būdais neturime laiko. Tautą ir visuomenę reikia ugdyti ir budinti drastiškais žingsniais, kad galėtų apsispręsti, tegul iki galo visko ir nesuprasdama. Mes turime pasiekti Estijos žmonių sąmonės lygį per išskirtinę nedaugelio žmonių veiklą. Filosofas Arvydas Šliogeris į tai atsako: mus suvalgys, nes Lietuva yra reakcijos tvirtovė. R. Ozolas: rudenį turime sukurti visų kūrybinių sąjungų susivienijimą, su savo taryba, kuri bus atsvara ministerijoms, nes ministerijose sėdi žmonės, nenorintys jokių pokyčių, neleidžiantys pasinaudoti tų institucijų poveikio kanalais. Pykti ant valdžios mums jau per maža, mums reikia pozityvių idėjų, programų. R. Ozolas pasineria į kultūrinę šviečiamąją veiklą, jo pilna visur, jis įgyja milžinišką populiarumą ir autoritetą. 

 

Nors kalba labai sudėtingai, kaip tada sakydavome, penkių aukštų sakiniais, labai dažnai yra kviečiamas į įvairiausius renginius. Kai jam paskambina iš Panevėžio bibliotekos ir pakviečia perskaityti paskaitos, jis klausia: apie ką? Jam atsako: apie ką norite. Jūs kalbate taip protingai, gražiai ir įdomiai, kad galite kalbėti apie ką tik norite, tik atvažiuokite. Šaiposi, kai jį pristato kaip žymų visuomenės veikėją, sako: na, štai, kai neturi nei profesoriaus, nei akademiko titulo, išgirsti labai įdomių apibūdinimų. Kai jam paskambina Aleksys Churginas, žymus to meto vertėjas, R. Ozolas klausia Ingės Lukšaitės: kaip manai, kodėl jis man skambina? Ji atsako: tai pagarba dideliam protui, kuris taps dar didesnis, jeigu Lietuva bus laisva. 

 

Ji nesuklydo. Tai buvo didis protas, išmąstęs ir klojęs nepriklausomybės atkūrimo idėjinius pamatus. 1988 m. birželio 2 d. Verkių rūmuose R. Ozolas, Zigmas Vaišvila su dar keliais bendraminčiais sukviečia pokyčių siekiančių žmonių sambūrį. Oficiali tema – kova su biurokratizmu. Kazimieras Antanavičius ir Kazimiera Prunskienė kalba apie ekonominį savarankiškumą, kiti – apie biurokratijos daromas kliūtis persitvarkymui ir dar smulkesnius dalykus. 

R. Ozolas mato tam tikrą chaosą, jis mąsto daug plačiau, todėl pasiūlo: turime veikti organizuotai, parengti rekomendacijas artėjančiai partijos konferencijai, o svarbiausia – rytoj įkurti iniciatyvinę grupę, rengti veiklos programas, numatyti aiškius tolesnius veiksmus. Akademikai bijo pavadinimo „Liaudies frontas“, todėl R. Ozolas pasiūlo kitą – „Persitvarkymo Sąjūdis“. Jame svarbiausias žodis – „Sąjūdis“. Sąjūdis už Lietuvą, tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo valstybėje. Kitą dieną Mokslų akademijoje išrenkama Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, R. Ozolas tampa jos nariu, spalio mėnesį įvyksta Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Lietuva dvi dienas prikaustyta prie televizorių ekranų, žmonės gaudo kiekvieną žodį, nes tai – tiesos ir vilties žodžiai.

 

Steigiamajame suvažiavime padaromi 8 pagrindiniai (plenariniai) pranešimai. Svarbiausias pranešimas paprastai būna pirmas – pirmąjį pranešimą perskaito R. Ozolas. Renkant Sąjūdžio Seimo tarybą daugiausia balsų taip pat gauna R. Ozolas. 

Tuo metu R. Ozolas vadinamas Sąjūdžio smegenimis, idėjų generatoriumi, nes turi labai gilių įžvalgų apie tikruosius Sąjūdžio siekius ir apie tai, kaip tų tikslų siekti. Tuo metu apie nepriklausomybę mąstė nedaug Sąjūdžio žmonių, R. Ozolas buvo vienas iš jų. Kiekvienas svarbesnis Sąjūdžio dokumentas pereina per R. Ozolo rankas, jo taisomas ir redaguojamas. 1989 metų pavasaris, TSRS liaudies deputatų rinkimai – Sąjūdis laimi triuškinamai, politinių jėgų santykis Lietuvoje pasikeičia Sąjūdžio naudai, komunistų partija priversta skaitytis su Sąjūdžiu. 1989 metų pabaigoje R. Ozolas išrenkamas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Deputato mandatas suteikia galimybę veikti daug laisviau. Kartu su Vytautu Landsbergiu ir Kazimieru Motieka jis dalyvauja rengiant LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą dėl Molotovo–Ribbentropo pakto, kuriuo tas paktas pasmerkiamas, o vadinamojo „liaudies seimo“ 1940 m. liepos 21 d. deklaracija dėl Lietuvos santvarkos pakeitimo ir dėl Lietuvos paskelbimo „Lietuvos tarybų socialistine respublika“ pripažįstama niekine, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios.

 

Viešumoje visada pasitempęs, žvalus, energingas, mėgstantis pašnekovui žaismingai pasakyti kokią nors painią kelių sakinių frazę, namo grįžta visiškai išsekęs, norintis tik tylos ir ramybės. Labai daug dirba, beprotiškai daug. Fiksuoja ir apmąsto viską, kas vyksta. Diktofonas visada po ranka. 1990 m. vasario 24 d. įvyksta rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, R. Ozolas – jos deputatas. 

 

Sąjūdžio deputatai sudaro vadinamąją Centrinę darbo grupę iš aštuonių deputatų, kuri turi parengti nepriklausomybės atkūrimo dokumentus. R. Ozolas – labai aktyvus grupės dalyvis. Likimas lėmė, kad Sąjūdžio buvau pakviestas kaip teisininkas dirbti toje deputatų grupėje, padėti rengti dokumentų projektus Kovo 11-ajai. Mačiau, kaip sunkiai jie gimsta, kaip atsakingai deputatai diskutuoja dėl kiekvieno žodžio, sakinio, nes neturi teisės suklysti. Esu užsirašęs kovo 5 d. R. Ozolo pasakytą frazę: kol kas žinome tik tai, kad turime atkurti nepriklausomybę, bet kaip tai padaryti, kol kas neaišku. Atsakymai randami po kelių dienų, kovo 8 d. posėdyje. Taip pat ir R. Ozolo svarstymų ir pasiūlymų dėka. Kovo 11-oji, R. Ozolas balsuoja už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, vėliau tampa pirmosios Vyriausybės Ministrės Pirmininkės K. Prunskienės pavaduotoju. Visas Romualdo – kultūrologo, filosofo, knygų leidėjo, politiko, rašytojo – kelias yra begalinis rūpestis dėl Lietuvos. Jam svarbiausia – Lietuva ir lietuvių tauta turi išlikti. „Ne Lietuva pasaulyje, o pasaulis Lietuvoje“, – tai jo credo. Kartu jis bijo bet kokių naujų sąjungų, taip pat ir integracijos į Europos Sąjungą, kitas europines struktūras, nes tai, jo nuomone, yra grėsmė tautos identitetui ir išlikimui. Jis prieš tai, ir tą sako atvirai ir aiškiai. Jis suformuluoja poziciją „Europos be sąjungų“, atkakliai ją gina, vėliau pasisako prieš euro įvedimą. Tai kertasi su Lietuvos strateginiais geopolitiniais tikslais.  

 

Nors 1996 metais dar kartą išrenkamas į Seimą, tampa tuo metu įtakingos politinės partijos – Lietuvos centro sąjungos vadovu, centrizmo ideologu, pamažu lieka politikos užribyje. Turi laiko, labai daug rašo. Rašo apie tai, dėl ko nuoširdžiai jaudinasi. Dažnai lieka nesuprastas. Keletą metų iki mirties draugams ir artimiems žmonėms kartais tyliai pasiskundžia, kad dažnai silpnai jaučiasi, kad labai greitai pavargsta, nežino, kodėl, daug kartų eina pas gydytojus, bet jie neranda priežasčių. Kai suranda, pasirodo – vėžys, net ketvirta stadija. Atsidūręs ligoninėje, prašo gydytojų duoti dar bent penkerius metus, nes turįs labai daug nebaigtų darbų. Deja, gydytojai tiek negali pažadėti, o likimas skiria tik keturis mėnesius.

 

Paskutinį kartą telefonu su juo kalbėjau 2015 m. balandžio 3 d. Šnekėjo labai ramiai, visiškai susitaikęs su likimu, net jo balse jautėsi kažkokia ypatinga vidinė gelmė, kokios neturi čia, žemėje, kol kas pasiliekančiųjų balsai. 

Paklaustas, kaip laikosi, atsako, kad viskas kada nors baigiasi. Kai pasakau: „Romai, neskubėk, išsikapstysi“, atsako, jog gerai supranta, kad turi tik tiek laiko, kiek jam skirta, ir nieko čia nepadarysi. Po trijų dienų Romualdas išėjo anapilin. Viliuosi, kad išėjo ramia širdimi, nes spėjo padaryti tai, kas jam buvo skirta. Jis buvo vienas iš Lietuvos didžiųjų, kurie žadino Tautą ir vedė ją į Nepriklausomybę. Gerai, kad jį prisimename, taip pat ir šia paroda. Manau, kad dar tik pradedame atrasti R. Ozolą. Kad jį tinkamai suvoktume ir įvertintume, reikia laiko. Neabejoju, kad taip bus. Baigdamas norėčiau pacituoti vieną Romualdo eilėraščio posmą: 

Šiose eilutėse – visas Romualdas Ozolas.