Kalbu apie Respublikos Prezidentės pasiūlymą svarstyti, ar nereikėtų atsisakyti tvarkos, kai dalį Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – VRK, Komisija) narių siūlo politinės partijos, – juos galėtų siūlyti ne politinės partijos, o kitos institucijos. Tai, šalies vadovės teigimu, galėtų užkirsti kelią politikų kišimuisi į VRK darbą. Taigi, raginama diskutuoti, koks turėtų būti VRK modelis, kaip ji turėtų būti formuojama, kad būtų išvengta politinės įtakos jos veiklai, o visuomenė galėtų labiau pasitikėti VRK kaip nepriklausoma ir nešališka institucija. Į tokius Respublikos Prezidentės pasiūlymus politikai sureagavo labai skausmingai.

Antai didžiausios opozicinės frakcijos lyderis pareiškė, kad problemų kyla ne dėl politinių partijų skirtų atstovų, o „<...> būtent dėl tų, kuriuos mes laikėme nepriklausomais. Jie tampa susiję su valdančiąja dauguma, kuri juos ir paskiria. Tad Prezidentės siūlymas reikštų dar daugiau galimos politinės korupcijos VRK.“ Kito, Europos Parlamente posėdžiaujančio, politiko nuomone, „nors partinis delegavimas nėra idealus būdas, bet geresnio už jį nėra, o bandymai atstovaujamąją demokratiją pakeisti paskirstomąja demokratija yra pavojingi pačiai demokratijai“.

Jiems pritaria ir kai kurie politinės komunikacijos specialistai. O jeigu į dabartinę VRK sudarymo tvarką pažvelgtume ne per partinę ir politinę, o per Konstitucijos prizmę? Kitaip tariant, jeigu pamėgintume atsakyti į klausimą, ar VRK sudarymo tvarka dera su Konstitucija? Nors atsakymą į šį klausimą gali pateikti tik Konstitucinis Teismas, yra pagrindas manyti, kad esama argumentų, leidžiančių abejoti dabartinės tvarkos atitiktimi Konstitucijai. VRK yra ypatinga valstybės institucija, nes tik ji organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus, rinkimus į Europos Parlamentą ir referendumus.

Įstatyme nustatyta, kad VRK sudaro apygardų, miestų, rajonų rinkimų ir referendumo komisijas, kontroliuoja jų veiklą, nagrinėja skundus dėl jų sprendimų, panaikina įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkančius sprendimus, nustato ir skelbia rinkimų bei referendumo galutinius rezultatus, pripažįsta rinkimus, referendumo rezultatus negaliojančiais, jei jų metu buvo suklastoti rinkimų arba referendumo dokumentai ar padaryti kiti neteisėti veiksmai, padarę esminę įtaką rinkimų ar referendumo rezultatams. VRK taip pat kontroliuoja politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą, sprendžia visus ginčus dėl rinkimų ir referendumo agitacijos. Komisija turi ir kitus reikšmingus įgaliojimus, jos sprendimai yra privalomi visoms rinkimų ir referendumo komisijoms, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, taip pat kitoms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms. Juos pakeisti arba panaikinti gali tik pati VRK arba teismas.

Akivaizdu, kad pagal Konstituciją VRK turi būti nepriklausoma ir nešališka, ji savo veikloje turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais. Kitaip ji negalės rinkimų organizuoti ir vykdyti taip, kad jie būtų tikrai laisvi, demokratiški ir sąžiningi.

Nors Seimas gali pasirinkti įvairius VRK sudarymo modelius, bet iš Konstitucijos kyla tai, kad įstatymu turi būti nustatyta tokia VRK sudarymo tvarka, kad būtų užtikrintas realus, tikras, o ne vien formalus Komisijos nepriklausomumas ir nešališkumas. Dabar į VRK narius po du asmenis, turinčius aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, teikia Respublikos Prezidentas, teisingumo ministras, Lietuvos teisininkų draugija; kiekviena politinė partija (koalicija), gavusi Seimo nario mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, teikia po vieną asmenį, turintį aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo rinkimų komisijose patirties.

Visais atvejais asmenų, paskirtų į VRK iš Respublikos Prezidento, teisingumo ministro ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų kandidatūrų, turi būti ne mažiau kaip politinių partijų (koalicijų) pasiūlytų VRK narių. VRK pirmininką ir narius skiria Seimas slaptu balsavimu. Taigi, pagal dabartinį teisinį reguliavimą pusę Komisijos narių gali sudaryti politinių partijų deleguoti atstovai. Tokios VRK sudarymo tvarkos šalininkai teigia, kad „dalies VRK narių skyrimas iš partijų atstovų yra teisingas sprendimas, nes politinės partijos turi būti atstovaujamos politinėse institucijose, kitaip susiaurėtų demokratija“.

Jų nuomone, „skiriant į VRK politinių partijų atstovus atsiranda skirtingos nuomonės, ieškoma konsensuso, ir, nors valdančioji dauguma turi didesnę įtaką, bet ten yra visų politinės erdvės žaidėjų vieta, kur galimos diskusijos, ir tai <..> maksimaliai užtikrina skaidrumą“, „nuolatinis politinių partijų atstovavimas politinėse institucijose turėtų būti vertinamas pozityviai – kaip demokratijos įtvirtinimas ir jos brendimas“.

Nurodyti ir panašūs dabartinės VRK sudarymo tvarkos šalininkų argumentai rodo, kad VRK jie laiko politine institucija. Su tuo negalima nesutikti, nes pusę jos narių gali sudaryti politinių partijų pasiūlyti asmenys, kurie pagal VRK įstatymą yra laikomi politinės partijos atstovais Komisijoje. Įstatyme numatyta ir tai, kad jeigu partijų pasiūlyti kandidatai atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, Seimas negali pasiūlytų kandidatūrų atmesti.

Be to, įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad partijos gali kreiptis į Seimą su motyvuotu teikimu atšaukti iš VRK jos pasiūlytą atstovą, ir jis Seimo nutarimu gali būti atšauktas prieš terminą.

Taigi, pagal dabartinę VRK sudarymo tvarką Komisija tikrai gali būti laikoma politine institucija. Bet ar ji tokia gali būti pagal Konstituciją? Manyčiau, kad negali. Nors Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme yra įtvirtintos VRK nepriklausomumo garantijos, – antai valstybės institucijoms ir jų pareigūnams, partijoms ir kitiems asmenims draudžiama kištis į VRK veiklą, neleidžiama paveikti Komisijos nario ir kt., – tačiau minėtos įstatymo nuostatos, t. y. kad politinės partijos teikia Seimui VRK narių kandidatūras, Seimas negali atmesti partijos pasiūlytos kandidatūros, politinės partijos pasiūlytas asmuo yra partijos atstovas VRK, partija gali kreiptis į Seimą, kad jis nutrauktų partijos pasiūlyto VRK nario įgaliojimus prieš terminą, labai sumažina partijų pasiūlytų VRK narių, kartu ir visos Komisijos nepriklausomumą ir nešališkumą.

Toks visuminis teisinis reguliavimas partijos pasiūlytą VRK narį susieja su partija, o tai reiškia, kad suteikia partijoms įvairių neformalių galimybių daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką savo pasiūlytų VRK narių, kartu ir visos VRK veiklai. Patys politikai, kaip minėta, rašo, kad „valdančioji dauguma Komisijoje turi didesnę įtaką“, kad „Komisija yra visų politinės erdvės žaidėjų vieta“.

Jų nuomone, tai yra visiškai normalu?! Su tokiu požiūriu negalime sutikti, nes tai nedera su Konstitucija, pagal kurią įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas VRK tapti politinio pobūdžio institucija ar kaip nors kitaip politizuoti jos veiklą. Konstitucija tokios situacijos nepreziumuoja ir netoleruoja, ji reikalauja tikro, realaus, o ne formalaus VRK nepriklausomumo ir nešališkumo. Komisija savo veikloje privalo vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais. Ji negali būti, kaip teigia politikai, „politinės erdvės žaidėjų vieta“, kur „ieškoma konsensuso, kompromisų“, dėl kažko deramasi ir pan. VRK turi užtikrinti vienodą rinkimų įstatymų taikymą visoje Lietuvoje, visus įstatymo nustatytus reikalavimus ji turi vienodai taikyti visiems rinkimuose dalyvaujantiems subjektams.

Politinių partijų deleguoti Komisijos nariai negali būti politinių partijų atstovai Komisijoje. Ši VRK įstatymo nuostata yra ydinga Konstitucijos požiūriu, nes visi VRK nariai – ir tie, kuriuos pasiūlė Respublikos Prezidentas, teisingumo ministras, teisininkų draugija, ir tie, kuriuos pasiūlė politinės partijos, – pagal Konstituciją gali ir turi būti tik įstatymo, o ne juos į VRK pasiūliusio ar paskyrusio subjekto atstovai.

Tačiau dabartinė Komisijos sudarymo tvarka, kai pusę jos narių gali sudaryti politinių partijų deleguoti asmenys, kurie, kaip minėta, pagal įstatymą yra politinių partijų atstovai, sudaro prielaidas paversti VRK politinių kovų ir derybų arena. Galima tik apgailestauti, kad politinės partijos, jų lyderiai savaime suprantamu ir normaliu dalyku laiko tai, kad jie esą gali turėti įtakos visose valstybės institucijose, taip pat ir VRK. Gal būtent dėl to įstatyme ir yra nustatyta minėta Komisijos sudarymo tvarka. Ji paranki partijoms, nes jos gali daryti įtaką savo deleguotiems VRK nariams, o per juos – ir visos VRK sprendimams.

Bet ar tokia Komisijos formavimo tvarka užtikrina jos realų, tikrą, o ne vien formalų nepriklausomumą ir nešališkumą? Yra pagrindas tuo abejoti. Kol VRK bus sudaroma tokia tvarka, kokia numatyta dabar galiojančiame įstatyme, tol partijų įtakos VRK veiklai išvengti nepavyks. Būtent į tai politikų dėmesį atkreipia Respublikos Prezidentė. eime būta bandymų ieškoti sprendimų, kaip depolitizuoti VRK veiklą.

Deja, jie buvo nevykę, nes buvo aiškiai prieštaraujantys Konstitucijai. Antai Seimo nariai buvo įregistravę Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo pataisas, kuriomis norėta įtvirtinti draudimą VRK nariais būti piliečiams, kurie priklauso politinėms partijoms ar nutraukė narystę jose, bet nuo jų narystės pasibaigimo nėra praėję mažiau kaip treji metai. Be to, asmenims, kurie yra paskirti VRK nariais, norėta drausti stoti į politines partijas, dalyvauti jų veikloje. Tokios įstatymo pataisos, jeigu būtų priimtos, prieštarautų Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai piliečių teisę vienytis į politines partijas, dalyvauti jų veikloje, konstituciniam teisinės valstybės principui, visų asmenų lygiateisiškumo principui. Tokio ar panašaus pobūdžio įstatymo pataisos neturi perspektyvos.

Todėl reikėtų ieškoti kitų galimybių pašalinti ar iš esmės sumažinti partijų įtaką VRK veiklai. Respublikos Prezidentė visiškai pagrįstai siūlo svarstyti, ar nereikėtų keisti VRK sudarymo tvarkos – atsisakyti partijų atstovų delegavimo.

Politikams tai labai nepatinka. Jie nenori atsisakyti įstatymo nuostatos, kad partijos į VRK deleguoja savo atstovus, ir taip pašalinti abejones, jog partijų deleguoti nariai galbūt prioritetą teikia ne Konstitucijai ir įstatymams, o juos delegavusių partijų interesams, o ir dėl to nėra nei nepriklausomi, nei nešališki. Seimą priimti sprendimą dėl įstatymo pakeitimo – atsisakyti nuostatos, kad partijos deleguoja į VRK savo atstovus, galėtų paskatinti Konstitucinio Teismo atsakymas į klausimą, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo nuostatos, numatančios, jog politinės partijos teikia Seimui VRK narių kandidatūras, Seimas negali atmesti partijos pasiūlytos kandidatūros, politinės partijos pasiūlytas asmuo yra partijos atstovas VRK, partija gali kreiptis į Seimą, kad jis nutrauktų partijos pasiūlyto VRK nario įgaliojimus prieš terminą, neprieštarauja Konstitucijai. Mūsų nuomone, yra pagrindas abejoti nurodytų įstatymo nuostatų konstitucingumu.

Tiesa, Konstitucinis Teismas 1993 m. nagrinėjo, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo nuostata, kad į VRK narius savo atstovus gali siūlyti tik partijos, gavusios Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Iki tol savo atstovų visose rinkimų komisijose galėjo turėti visos rinkimuose dalyvaujančios politinės partijos. Seimo narių grupė prašė Konstitucinio Teismo ištirti, ar pakeitus Seimo rinkimų įstatymą ir atsisakius jame įtvirtinto visų rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų vienodo atstovavimo visose rinkimų komisijose principo, nėra pažeistas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas.

Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime konstatavo, kad „29 straipsnis yra Konstitucijos II skirsnyje, kuris vadinasi „Žmogus ir valstybė“, todėl sąvoka „asmuo“ šiuo atveju tegali būti „žmogaus“ sinonimas. Šiame Konstitucijos skirsnyje, kartu ir 29 straipsnyje kalbama tik apie žmogaus ir piliečio teises, todėl nėra juridinio pagrindo plačiau traktuoti sąvoką „asmuo“.“

Konstitucinis Teismas nutarė, kad Seimo rinkimų įstatymo pakeitimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir Konstitucijai. Nurodyto Konstitucinio Teismo sprendimo negalėtume priskirti prie tų, kuriais šis Teismas galėtų didžiuotis, nes jame buvo padaryta metodologinių Konstitucijos aiškinimo klaidų. Konstitucinis Teismas jas ištaisė 1996 m. vasario 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimuose, kuriuose Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą sąvoką „asmuo“ aiškina kaip apimančią ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis. Kad ir kaip būtų, Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime netyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja dabar galiojančiame Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme įtvirtintas visuminis teisinis reguliavimas, susijęs su politinių partijų atstovavimu VRK.

Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą leistų tokį prašymą nagrinėti ne eilės tvarka. Jeigu minėtos įstatymo nuostatos būtų pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, – o tokia galimybė, mūsų nuomone, neatmestina, – dar liktų laiko atitinkamai pakoreguoti Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą ir iki 2019 m. vyksiančių Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimų sudaryti tokią VRK, kurios konstitucingumu nebūtų pagrindo abejoti.

O gal politinės partijos, Seimas pakils virš politinių ambicijų, partinių interesų ir pradės rimtai svarstyti, kad gal reikėtų atsisakyti tvarkos, numatančios partijų teisę deleguoti į VRK dalį jos narių? Teisinė diskusija šiuo klausimu būtų prasminga.

Vytautas Sinkevičius yra MRU Teisės fakulteto profesorius.