Tuomet asmuo, kuris pagal Konstituciją negali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju, paskelbia, kad jis sutinka būti keliamas kandidatu į šias pareigas. Kalbu apie Seimo narį Juozą Bernatonį, pareiškusį, kad atitinka visus kandidatui keliamus reikalavimus. Kad jis atitinka formaliuosius reikalavimus, pakartojo ir Seimo Pirmininkas. Ar tikrai atitinka?

 

Pagal Konstitucijos 103 straipsnio trečiąją dalį, Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Drįstu teigti, kad J. Bernatonis tokio teisinio darbo stažo, kokio reikalauja Konstitucija, neturi, nes nė vienos dienos nedirbo teisinio darbo pagal teisininko specialybę. Jis buvo teisingumo ministras, ambasadorius, ilgą laiką yra Seimo narys, bet tai nėra teisinis darbas pagal teisininko specialybę, apie kurį rašoma Konstitucijoje.

 

Konstitucinė nuostata apie ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą pagal teisininko specialybę reiškia, kad asmuo ne mažiau kaip 10 metų ėjo tokias pareigas, kurias galima eiti tik turint aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kitaip tariant, pareigybė gali būti pripažinta teisine, jeigu pareigybės aprašyme ar teisės akte būtent šiai pareigybei nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Tokia yra Lietuvos teismų praktika bylose dėl teisinio darbo stažo pripažinimo.

Visi žinome, kad asmeniui, siekiančiam būti išrinktam Seimo nariu, joks išsilavinimo cenzas, taigi ir aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, nėra nustatytas. Daugelis Seimo narių jo ir neturi. Jis nenustatytas ir asmeniui, siekiančiam būti paskirtam Ministru Pirmininku ar ministru, viceministru, ambasadoriumi ir pan. Net dabartinis teisingumo ministras neturi aukštojo teisinio išsilavinimo.

 

Vadinasi, jų pareigos negali būti laikomos tokiomis, kurias einant galima sukaupti Konstitucijoje nurodytą ne mažesnį kaip 10 metų teisinio darbo stažą pagal teisininko specialybę. Galimas kandidatas į Konstitucinio Teismo teisėjus yra sakęs, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 7 d. nutarimu (su pakeitimais) patvirtintas teisinių pareigybių sąrašas. Šiame sąraše prie teisinių pareigybių nurodyti ne tik prokurorai, advokatai, notarai, jų padėjėjai ir kiti asmenys, kurių pareigybės aprašyme ar teisės akte būtent šiai pareigybei nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir aiškiai įtvirtintas atliekamų funkcijų teisinis pobūdis. Prie teisinių pareigybių priskiriamos, pavyzdžiui, Respublikos Prezidento, jo patarėjų, konsultantų, referentų, Ministro Pirmininko, ministrų, viceministrų, ministerijų kanclerių, ministerijų patarėjų, Seimo narių ir jų padėjėjų-sekretorių, Seimo frakcijų referentų pareigybės. Dar ambasadoriai, generaliniai konsulai, konsulai, atašė ir daugybė kitų pareigybių, kurioms užimti nekeliamas reikalavimas turėti būtent aukštąjį teisinį išsilavinimą.

 

Taigi, jeigu esi Seimo narys, Ministras Pirmininkas, ministras, ambasadorius, vadinasi, dirbi teisinį darbą. O jeigu nurodytas pareigas eini ne mažiau kaip 10 metų, gali pretenduoti į Konstitucinio Teismo teisėjus?! Panašu į absurdą, bet Vyriausybės nutarimas sudaro tam prielaidas. Beje, 2002 m. rugpjūčio 13 d., kai Vyriausybė eilinį kartą keitė nurodytą nutarimą, J. Bernatonis buvo tos Vyriausybės narys, vidaus reikalų ministras, ir balsavo už tokį Vyriausybės nutarimą. Kad minėtas Vyriausybės nutarimas neturi logikos ir neatlaiko jokios kritikos, dar 2011 m. išleistoje knygoje „Lietuvos teisinės institucijos“ rašė prof. E. Kūris, labai taikliai ir šmaikščiai pastebėdamas: „Panašiai būtų, jeigu medicininių specialybių sąraše būtų įrašyta: Sveikatos apsaugos ministerijos viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas ir jo sekretoriai, Farmacijos kompanijos atstovas viešiesiems ryšiams, ligoninės garažo viršininkas ir jo padėjėjai ir pan.“ (156–157 p.). 

 

Bet profesionalų Vyriausybės nariai tokių knygų neskaito, todėl iki šiol nieko nepadarė, kad Vyriausybės nutarimas nejuokintų teisininkų, kad jame liktų tik tos teisinės pareigybės, kurioms užimti teisės aktuose nustatytas specialus reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą.

Kiekvienas, kuris bent kiek išmano Konstituciją, pasakys, kad Konstitucijos negalima aiškinti remiantis įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė. Konstitucija gali būti aiškinama remiantis tik ja pačia. Bet net šios elementarios tiesos, kurios žinomos kiekvienam teisės pirmakursiui, sunkiai įkandamos tiek asmeniui, kuris sutiko būti siūlomas kandidatu, tiek ir jo kandidatūrą pasiūliusiems. Jos sunkiai įkandamos ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkei, manančiai, kad kandidatas atitinka reikalavimus, nors jos viena svarbiausių pareigų užkirsti kelią bet kokiam galimam Konstitucijos pažeidimui. Šioje situacijoje Konstitucijos suvokimu nepasižymėjo ir Seimo Pirmininkas, kuris, kaip minėta, pareiškė, kad kandidatas atitinka formaliuosius reikalavimus.

 

O tai, kad į Konstitucinio Teismo teisėjus apskritai neturėtų būti siūlomos kandidatūros asmenų, kurie yra politiškai labai angažuoti, siūlytojams nė motais. Žiniasklaidoje rašoma, kad jiems svarbiausia pasirūpinti saviškiais, net ir paminant Konstitucijos reikalavimus. Tokie pasiūlymai tik patvirtina žiniasklaidos įžvalgas. Užmirštama, kad reikalavimas turėti ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą Konstitucijoje nustatytas ne atsitiktinai. Tik ilgametis teisinio darbo stažas pagal teisininko specialybę leidžia asmeniui sukaupti ne bet kokių, o būtent teisinių žinių, reikalingų Konstitucinio Teismo teisėjui.

 

Kad būtų visiškai aišku, kodėl minėtu Vyriausybės nutarimu remtis negalima ir kodėl pasiūlyta kandidatūra neatitinka Konstitucijos, pritaikykime Vyriausybės nutarimo nuostatas, pavyzdžiui, tokiai situacijai: asmuo prieš dvidešimt metų baigė universiteto Teisės fakultetą, įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir nuo to laiko be pertraukos ėjo kultūros atašė pareigas Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje, neturėdamas nieko bendra su teisiniu darbu. Taigi jis turi teisininko diplomą, bet yra visiškai atitolęs nuo Lietuvos teisės, nėra susipažinęs su konstitucine doktrina, neturi jokių teisinio darbo įgūdžių.

 

Tačiau pagal Vyriausybės nutarimą jis turi net 20 metų teisinio darbo stažą, vadinasi, gali būti skiriamas Konstitucinio Teismo teisėju! Sakysite, taip negali būti, bet pagal Vyriausybės nutarimą – gali. Nagrinėjamu atveju juo remtis tikrai negalima. Pridursime, kad Konstitucijos negalima aiškinti taip, kad būtų prieita prie absurdiškų išvadų. Taip pat ir įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad jie nederėtų su Konstitucija. Šis antikonstitucinis Vyriausybės nutarimas turėtų būti skubiai keičiamas, pašalinant iš jo visas teisiškai ydingas nuostatas, kad jomis negalima būtų remtis skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus.

Dar blogiau būtų, jeigu į Konstitucinį Teismą, kuris sprendžia, ar įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai atitinka Konstituciją, būtų paskirti asmenys, kurių vienintelis buvimo Konstitucinio Teismo teisėju pagrindas būtų nurodytas antikonstitucinis Vyriausybės nutarimas.

 

Nesinorėtų, kad šis komentaras būtų suprastas kaip nukreiptas prieš konkretų asmenį. Taip nėra. Rašyti paskatino tik tai, kad valdantiesiems priklausanti „socdarbiečių“ partija, jos frakcija Seime bando ciniškai ignoruoti Konstitucinius reikalavimus kandidatams į Konstitucinio Teismo teisėjus, griauna konstitucinius standartus, įneša sumaištį į teisės sistemą. O asmens sutikimas būti siūlomam į šias pareigas tik patvirtina, kad ir jam Konstitucija visiškai nerūpi. Politikos kuluaruose kalbama ir apie kitos Seimo frakcijos svarstymus siūlyti dar vieno Seimo nario kandidatūrą, kuris turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, bet nė vienos dienos nedirbo teisinio darbo pagal teisininko specialybę, taigi neturi Konstitucijoje nurodyto 10 metų teisinio darbo pagal teisininko specialybę stažo.

Galima įsivaizduoti tokių paskyrimų teisines pasekmes, jeigu Seimo narių grupė dėl to kreiptųsi į Konstitucinį Teismą. Neabejoju, kad Seimo nutarimai būtų pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsakomybė už tai tektų ne tik Seimui, bet ir tokių asmenų kandidatūras pasiūliusiems subjektams, ir asmenims, sutikusiems būti siūlomiems į Konstitucinio Teismo teisėjus.