Kalbu apie artėjantį Kovo 11-osios iškilmingą minėjimą Seime. Pastaraisiais metais per iškilmingus minėjimus Vytautas Landsbergis vis dažniau tituluojamas ne tik kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, bet ir kaip pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovas.

 

Manau, kad tai vienintelis teisingas kreipinys, atspindintis 1990–1992 m. galiojusiame Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Laikinojoje Konstitucijoje) įtvirtintą Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip parlamento vadovo ir kartu – valstybės vadovo, teisinį statusą, to laikotarpio Lietuvos valstybės institucijų konstitucinę sąrangą, politinę ir teisinę tikrovę, istorines aplinkybes. Jeigu politikai per iškilmingus renginius V. Landsbergį iš tiesų nuoširdžiai tituluoja pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovu, kodėl jie iki šiol to nekonstatuoja priimdami atitinkamą įstatymą, kuriame būtų pabrėžtas išskirtinis teisinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip parlamento vadovo ir kaip valstybės vadovo, statusas. O kad jis buvo išskirtinis, rodo 1990–1992 m. galiojęs Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.

 

Antai pagal jį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas turėjo įgaliojimus atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, pasirašyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo priimtus aktus, vesti derybas ir pasirašyti tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Aukščiausiajai Tarybai, priimti užsienio diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus, teikti Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras paskyrimui arba išrinkimui į Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, šio teismo skyrių pirmininkų, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, kitų Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės institucijų vadovų pareigas, pateikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų.

Tokie įgaliojimai paprastai priklauso tik valstybės vadovui. Neužmirškime ir to, kad užsienio valstybių vadovai 1990–1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką visada laikė Lietuvos valstybės vadovu, kuris ex oficio (pagal pareigas) turėjo įgaliojimus atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose, pasirašyti Lietuvos Respublikos sudarytas tarptautines sutartis.

 

Taigi, nors Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nėra sąvokos „valstybės vadovas“, jame Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, kaip aukščiausiajam Lietuvos Respublikos pareigūnui, priskirti įgaliojimai rodo jį vykdžius ne tik parlamento vadovui, bet ir valstybės vadovui būdingas funkcijas. Prieštaraujantieji tam, kad V. Landsbergis yra pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, ar tuo abejojantieji sako besiremiantys Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimu dėl „Valstybinių pensijų įstatymo“, kuriame rašoma, jog „1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir priėmus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą valstybės vadovo institutas jame nebuvo nustatytas. Valstybės vadovo konstitucinis institutas buvo nustatytas 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinus Respublikos Prezidento institutą“. Nutarime tokia nuostata tikrai yra. Ji nepriskirtina prie tų, kurios tobulai išreiškia teisinę mintį, nes mintis galėjo būti išreikšta tiksliau ir aiškiau. Aiškinant šią Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatą vien pažodžiui, yra tam tikras pagrindas manyti, kad Konstitucinis Teismas esą konstatavo, jog Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nebuvo numatyta valstybės vadovo pareigybė.

 

Bet nurodytąją nuostatą galima aiškinti ir kitaip, pavyzdžiui, kaip reiškiančią ne tai, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme esą apskritai nebuvo numatytas valstybės vadovo institutas, o tai, kad jame nebuvo numatytas toks valstybės vadovo institutas, koks yra nustatytas 1992 m. spalio 25 d. priimtoje Konstitucijoje, t. y. nebuvo numatytas Respublikos Prezidento institutas. Kitoks Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimo nuostatų aiškinimas, mūsų nuomone, iškreiptų tikrąjį jo turinį. Prisiminkime, kad jame Konstitucinis Teismas net netyrė Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintų Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų, visiškai nenagrinėjo jo konstitucinio statuso. To nepadarius neįmanoma konstatuoti, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme esą nebuvo numatytas valstybės vadovo institutas.

 

Yra pagrindo manyti, kad Konstitucinis Teismas to ir nekonstatavo. Nurodytoje byloje jis sprendė tik tai, ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui valstybinė pensija gali būti mokama pagal Respublikos Prezidento įstatymą. Konstitucinis Teismas nutarė, kad to daryti negalima, nes „šitaip yra sudarytos teisinės prielaidos iš valstybės tarnybos išėjusį 1990–1992 m. dirbusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką prilyginti buvusiam Respublikos Prezidentui, kaip buvusiam valstybės vadovui“. Konstitucija tai daryti draudžia. Būtų absurdiška teigti, esą Lietuva 1990–1992 m. neturėjo valstybės vadovo.

 

Nepriklausomų valstybių, neturinčių valstybės vadovo instituto, nebūna – nors šis institutas gali būti įvairiai pavadintas, o valstybės vadovai gali turėti nevienodus įgaliojimus, bet pats valstybės vadovo institutas visada vienaip ar kitaip yra įtvirtinamas nepriklausomų valstybių konstitucijose. Jis buvo įtvirtintas ir 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. Tačiau jo įtvirtinimas, taip pat valstybės vadovo pareigybės pavadinimas turėjo tam tikrų ypatumų, susijusių su to laikotarpio politinėmis, istorinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje nėra nuostatų, kuriomis būtų draudžiama Seimui priimti įstatymą ir jame pateikti Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nuostatų, įtvirtinusių Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko konstitucinį statusą, vertinimą, t. y. istorinį, politinį, teisinį vertinimą, inter alia įstatyme konstatuoti, kad, kaip minėta, 1990–1992 m. veikusios Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą buvo ne tik parlamento vadovas, bet ir Lietuvos valstybės vadovas.

 

Teisinį neaiškumą būtina išsklaidyti. Jeigu politikai, manipuliuodami ir prisidengdami Konstitucinio Teismo nutarimu, nenori priimti įstatymo, kuriame būtų konstatuotas išskirtinis Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip parlamento vadovo ir kaip valstybės vadovo, teisinis statusas, teisinį neaiškumą gali pašalinti Konstitucinis Teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi su prašymu išaiškinti minėto 2002 m. birželio 19 d. nutarimo nuostatų turinį.

Niekas negali pasakyti, koks būtų Konstitucinio Teismo sprendimas. Kad ir koks jis būtų, jis būtų galutinis ir neskundžiamas, turėtume teisinį aiškumą ir tikrumą. Į Konstitucinį Teismą kreiptis gali Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teisingumo ministras.

 

Jeigu kreiptųsi visas Seimas, toks kreipimasis būtų nagrinėjamas ne eilės tvarka, o greičiau. Kol kas nė vienas subjektas, galintis kreiptis į Konstitucinį Teismą, nenori to daryti.

Tikriausiai turi labai svarių „teisinių argumentų“, nors valdančiųjų interesai, ko gero, yra labai siauri, vien partiniai, – gal už kreipimąsi į Konstitucinį Teismą bus galima ką nors išpešti iš opozicijoje esančių konservatorių? Todėl ir abejojame, ar Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Ministras Pirmininkas, kiti aukšti valstybės politikai, per iškilmingus renginius V. Landsbergį tituluodami pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovu, tai daro nuoširdžiai. Įprasminti 1990–1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, kaip aukščiausiojo Lietuvos Respublikos pareigūno, turėjusio ir vykdžiusio ne tik parlamento vadovo, bet ir valstybės vadovo įgaliojimus, išskirtinį politinį ir teisinį statusą reikia ne asmeniškai V. Landsbergiui. Ir ne konservatoriams. To reikia Lietuvos valstybei. Jis būtinas siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir tikrumą, taip pat įtvirtinti atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo institucijos istorinį ir teisinį tęstinumą nuo to laiko, kai, 1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo išrinktas pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas.