Trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kadencija baigėsi šių metų kovo 19 dieną, kandidatai į jų vietas Seimui buvo pateikti praėjusių metų pabaigoje, tačiau Seimas klausimą dėl teisėjų paskyrimo įtraukė tik į Seimo šių metų balandžio 21 dienos darbotvarkę. Delsimas buvo aiškinamas įvairiai: dėl viruso nespėjo apsvarstyti frakcijos, nespėjo apsvarstyti Teisės ir teisėtvarkos komitetas, šiuo sudėtingu laikotarpiu Seimas turi svarstyti tik klausimus, susijusius su karantinu, posėdžių darbotvarkės ir taip labai įtemptos, todėl teisėjų skyrimas gali palaukti.

Buvo aiškinama ir taip, kad dėl teisėjų paskyrimo esą nėra jokio reikalo šaukti nenumatyto Seimo posėdžio, nes teisėjai, kurių kadencija pasibaigė, savo pareigas eina tol, kol bus paskirti ir prisieks nauji teisėjai, vadinasi, Konstitucinis Teismas ir toliau gali dirbti. Po to, kai Seimo posėdyje buvo atmestos visos pateiktos kandidatūros, ir toliau aiškinama, kad tai esą netrukdo Konstitucinio Teismo veiklai. 

 

Iš pirmo žvilgsnio lyg ir įtikinama – valstybėje ekstremalioji situacija, karantinas, Seimas į posėdžius renkasi rečiau, tik kai būtina priimti su ekstremaliąja situacija susijusius įstatymus. O Konstitucinio Teismo įstatyme tikrai nustatyta, kad, pasibaigus kadencijai, teisėjas eina pareigas tol, kol į jo vietą bus paskirtas kitas asmuo. 

Taigi, lyg ir nėra jokio reikalo kelti triukšmą. Ar tikrai nėra pagrindo nerimauti? Yra, ir net labai didelis, nes kol nėra paskirti nauji teisėjai, Konstitucinio Teismo darbas iš esmės gali būti paralyžiuotas. Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja būdamas visos sudėties, t. y. kiekvieną bylą nagrinėja devyni teisėjai. Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį baigus nagrinėti bylą, už jį turi balsuoti ne mažiau kaip penki teisėjai. 

Jeigu Konstitucinis Teismas pradėtų nagrinėti bylą esamos sudėties, nelaukdamas, kol Seimas paskirs naujus teisėjus, ir ją išnagrinėjęs pradėtų rengti nutarimą, o tuo laiku Seimas paskirtų naujus teisėjus, visas Teismo darbas galėtų nueiti perniek. 

 

Nes, Seimui paskyrus naujus teisėjus ir jiems prisiekus, pasibaigtų ankstesnių trijų bylą nagrinėjusių teisėjų kadencija, vadinasi, galėtų likti tik šeši bylą nagrinėję teisėjai, ir jeigu bent du iš jų nesutiktų su parengtu Teismo nutarimu, jis nebūtų priimtas. 

Tokio dalyko Konstitucinio Teismo praktikoje dar nėra buvę. Ir neturėtų būti. Normali situacija yra tokia, kai byla pradeda ir baigia nagrinėti visos sudėties Konstitucinis Teismas, t. y. devyni teisėjai, o nutarimas priimamas, kaip minėta, kai už jį balsuoja ne mažiau kaip penki teisėjai. Tikėtina, jog būtent ši aplinkybė lemia tai, kad Konstitucinis Teismas nuo kovo 18 dienos, kai buvo priimtas paskutinis jo nutarimas, nepradeda nagrinėti naujos bylos. Jis sprendžia tik tai, ar priimti nagrinėti gautus individualius skundus. 

 

Nors tai labai svarbu, bet pagrindinės funkcijos – nagrinėti, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo priimti įstatymai ir kiti teisės aktai, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Vyriausybės ir Respublikos Prezidento aktai, – Konstitucinis Teismas nevykdo. Jis priverstas laukti, kol Seimas paskirs naujus teisėjus. O kada tai bus padaryta, visiškai neaišku. Manytina, jog iš Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų kyla tai, kad naujos teisėjų kandidatūros Seimui turi būti pateiktos ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki balsavimo dėl jų paskyrimo dienos. Vadinasi, teisėjų paskyrimas gali labai ilgai užsitęsti. 

 

Seimui atmetus visas teiktas Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, įtakingi Seimo nariai pradėjo kalbėti, kad tai pamoka kandidatūras pateikusiems asmenims, nes jie esą pasirinko silpnus kandidatus. Tai fiktyvūs argumentai, jie neįtikina, jais gali patikėti tik tie, kas nepažįsta kandidatų. Teisininkams jų kompetencija nekelia jokių abejonių. Kandidatams į Konstitucinio Teismo teisėjus buvo nepritarta ne todėl, kad jie stokoja kompetencijos ar neatitinka kokių nors kitų reikalavimų, o tik dėl valdančiųjų noro suvesti politines sąskaitas su Respublikos Prezidentu, dar kartą įgelti Konstituciniam Teismui ir Aukščiausiajam Teismui. 

 

Norėta pademonstruoti, kas Lietuvoje yra tikroji valdžia, bet vietoj atsakingo valdymo principo pamatėme dar vieną labai neatsakingo naudojimosi Seimui suteiktais įgaliojimais pavyzdį. Atmesdami Respublikos Prezidento pateiktą kandidatūrą, valdantieji suvedė politines sąskaitas su Respublikos Prezidentu, atsilygino už nepritarimą valdančiųjų pateiktai kandidatūrai į ekonomikos ir inovacijos ministrus. 

Nepritardami Seimo Pirmininko pateiktai kandidatūrai, parodė, kad, norėdamas įgyvendinti jam Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus teikti kandidatus užimti atitinkamas pareigas, jis prieš tai turi gauti valdančiųjų lyderių pritarimą. 

 

Atmesdami Aukščiausiojo Teismo laikinosios vadovės pateiktą kandidatūrą, parodė, kad ir šio teismo vadovas negali savarankiškai pasirinkti kandidato į Konstitucinio Teismo teisėjus kandidatūros, dėl jos reikia iš anksto susitarti su valdančiaisiais.  

Taigi, kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus tapo Seimo ir Respublikos Prezidento politinės kovos aukomis. Daug blogiau būtų, jeigu už viso to dar slypėtų valdančiųjų noras paskirti Konstitucinio Teismo teisėjais jiems lojalius ir atvirai pataikaujančius asmenis, kurie neturi teisinio stuburo ir yra valdomi, gal net kai kuriuos dabartinei daugumai priklausančius Seimo narius. 

 

Vien to pakaktų, kad Konstitucinis Teismas būtų diskriminuotas teisininkų bendruomenės ir visos visuomenės akyse. Kad ir kaip būtų, tai, kad Seimas nepaskyrė naujų Konstitucinio Teismo teisėjų, nėra kliūtis esamos sudėties Konstituciniam Teismui pradėti nagrinėti naują bylą. Jeigu nutarimas tokioje byloje nebūtų priimtas ar ją tektų pradėti iš naujo nagrinėti naujos sudėties Konstituciniam Teismui, tai daug geriau, negu nežinia, kiek laiko reikės laukti Seimo sprendimo dėl naujų teisėjų paskyrimo ir tuo metu apskritai nenagrinėti, ar įstatymai, Vyriausybės ir Respublikos Prezidento aktai neprieštarauja Konstitucijai. Dėl to valstybėje konstitucingumo tikrai nepadaugėja.