Prieš kelias dienas DELFI publikavo Kęstučio Girniaus straipsnį „Seimas privalėjo tirti LRT“. Rašoma, kad Konstitucinis Teismas (KT) pradėjo nagrinėti bylą, ar Seimo nutarimas sudaryti laikinąją komisiją Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) ūkinei ir finansinei veiklai ištirti neprieštarauja Konstitucijai.

Straipsnyje net neabejojama, kad Seimas galėjo sudaryti tokią komisiją, antraip jis esą negalėjo iš LRT gauti jam reikalingos informacijos. Bet užtat labai abejojama, ar KT sugebės tinkamai išspręsti bylą. Autorius rašo: „Nežinau, kokį sprendimą priims neprognozuojamas KT, kokią „Konstitucijos doktriną“ jis ras besislepiančią Konstitucijos tekste.

 

Bet sunku įsivaizduoti, kad jis prieitų išvadą, jog Seimas negali tirti LRT finansinės veiklos (pabrėžiu – finansinės, taigi ne žurnalistinės veiklos), ir kad finansinės veiklos tyrimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, žodžio ir įsitikinimų laisvei. Tokia nuostata būtų akivaizdžiai sofistinė.“

Aptaręs, kiek daug gero nuveikė Seimo komisija, kad LRT veikla taptų skaidresnė, K. Girnius priduria: „Kaip jau minėjau, KT nėra prognozuojamas, bet vis dėlto mane nustebintų, jei jis nutartų, kad LRT yra tokia išskirtinė institucija, jog net jos finansinei veiklai negalioja Seimo teisė ir pareiga vykdyti parlamentinę kontrolę.Tikiu, kad dar kartą nepasitvirtins teiginys, kad Lietuva yra stebuklų šalis.“

 

Taigi, autorius nutarė užbėgti KT sprendimui už akių ir iš anksto paskelbė, kad jeigu KT nuspręstų, jog Seimo nutarimas sudaryti laikinąją tyrimo komisiją LRT ūkinei ir finansinei veiklai ištirti prieštarauja Konstitucijai, jis dėl to būtų labai nustebęs, o teiginys, kad Lietuva yra stebuklų šalis, dar kartą pasitvirtintų.

Į šį straipsnį, kaip ir į kitus minėto autoriaus straipsnius apie KT veiklą ir sprendimus, būtų galima visiškai nekreipti dėmesio, nes kiekviename, kiek esu jų skaitęs, arba visiškai prašauta pro šalį, arba gerokai nepataikyta. Taip pat ir šiame.

 

Manyčiau, pagrindinė autoriaus klaida yra ta, kad jis savo įžvalgas bando grįsti vien Seimo narių grupės, kuri kreipėsi į KT, atstovo argumentais, jog „parlamentinis tyrimas yra instrumentas, kuris daro tam tikrą viešą politinį spaudimą institucijai, kuri yra tiriama“. Autoriaus nuomone, LRT finansinės veiklos tyrimas negali būti vertinamas kaip bandymas daryti spaudimą žiniasklaidai.

 

Nesiginčysiu, ar tokiais parlamentiniais tyrimais nėra bandoma daryti spaudimą žiniasklaidai. Daug kam, taip pat ir man, atrodo priešingai – tai yra tiesioginis iš valstybės biudžeto finansuojamos žiniasklaidos bauginimas, taigi, atvirai daromas spaudimas žiniasklaidai. Niekas nesako, kad Seimas apskritai neturi teisės sudaryti tyrimo komisijos LRT ūkinei ir finansinei veiklai ištirti.

 

Konstitucinė problema yra visiškai kitokia: ar Seimas gali bet kada sudaryti tyrimo komisiją bet kokios įmonės, įstaigos, organizacijos ūkinei ir finansinei veiklai ištirti, ar prieš apsispęsdamas dėl tokios komisijos sudarymo jis turi pavesti ištirti tą veiklą toms specialią kompetenciją turinčioms valstybės institucijoms, kurių tiesioginė paskirtis – prižiūrėti, kaip naudojamos valstybės biudžeto lėšos, vykdomi viešieji pirkimai, sudaromos paslaugų ir kitokios sutartys, ir tik tuo atveju, jeigu joms atlikus tyrimą neatsakoma į visus svarbiausius Seimo suformuluotus klausimus arba atsakymai netenkina Seimo, jis gali sudaryti tyrimo komisiją ir pats atlikti ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą?

Klaidinga manyti, kad KT, nagrinėdamas bylą, apsiribos tik pareiškėjo teiginiais apie tokiais tyrimais daromą spaudimą žiniasklaidai ir jais vadovausis. Tirdamas, ar pareiškėjo ginčijamas Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, KT vertins ne tik pareiškėjo argumentus, kurie, tenka pripažinti, ne visi ir ne visada yra įtikinami, bet ir Seimo nutarimo santykį su visa Konstitucija, joje įtvirtintomis vertybėmis.

 

Taip elgtis jį įpareigoja Konstitucija, nes pagal ją KT sprendžia, ar ginčijamas teisės aktas neprieštarauja ne atskiroms pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms, o visai Konstitucijai. Taip pat ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Ir kitiems konstituciniams principams, pavyzdžiui, atsakingo valdymo, draudimo Seimui įsiterpti į kitoms valstybės institucijoms priskirtų įgaliojimų vykdymą, valdžios galių ribojimo. Nekvestionuodami Seimo teisės sudaryti laikinąsias tyrimo ir kitokias komisijas, pasvarstykime taip: gal abejonių, ar Seimo nutarimas sudaryti laikinąją komisiją LRT ūkinei ir finansinei veiklai ištirti neprieštarauja Konstitucijai, būtų mažiau, jeigu Seimas, prieš sudarydamas tokią komisiją, ištirti LRT ūkinę ir finansinę veiklą pavestų Valstybės kontrolei, Viešųjų pirkimų tarnybai, Konkurencijos tarnybai, Darbo inspekcijai ir kitoms valstybės institucijoms, kurios įsteigtos būtent tokiems tikslams?

 

Ir tik tuo atveju, jeigu jų atliktas tyrimas būtų neefektyvus, neatskleistų tikrosios padėties, netenkintų Seimo, jis galėtų pats imtis LRT ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo. Ginčijamu atveju Seimas pasielgė kitaip – jis nesikreipė į nurodytąsias valstybės institucijas, nepavedė joms atlikti tyrimo, o iš karto pats jo ėmėsi. Nors buvo aišku, kad be šių valstybės institucijų specialistų žinių ir pagalbos Seimas pats tokio tyrimo atlikti nesugebės. Parlamentinis tyrimas baigėsi tuo, kad, jį atlikęs, Seimas kreipėsi į tas pačias valstybės institucijas ir jų paprašė įvertinti, ar LRT ūkinėje ir finansinėje veikloje nebuvo padaryta pažeidimų. Neteko girdėti, kad dėl Seimo atskleistų faktų ar kitų aplinkybių LRT vadovybei būtų iškeltos kokios nors baudžiamosios bylos, jų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai ar pan. Vadinasi, didelių pažeidimų nenustatyta, o Seimo komisija LRT ūkinėje ir finansinėje veikloje atrado tai, ką galima atrasti daugybėje iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų. Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad Seimui užteko išminties nepritarti komisijos atlikto tyrimo išvadoms. Koks bus KT sprendimas byloje, nežino niekas.

 

Neabejoju, kad jis, kaip visada, bus pagrįstas tik Konstitucija, joje įtvirtintomis vertybėmis. KT turi gerą progą plėtoti savo konstitucinę laikinųjų tyrimo komisijų doktriną ir atskleisti, kokius įgaliojimus pagal Konstituciją turi Seimas, kai sprendžia, ar sudaryti laikinąją ar kitokią tyrimo komisiją. Prisiminkime, kad pagal Konstituciją Seimas nėra laisvas priimti bet kokį sprendimą, jis nėra visagalis, nes jo galias – kaip ir Respublikos Prezidento, Vyriausybės galias – riboja Konstitucija. O KT paskirtis – neleisti valstybės valdžios institucijoms, taigi, ir Seimui, peržengti Konstitucijoje nustatytų jų įgaliojimų ribų. Jokie išankstiniai pamokymai ir samprotavimai, kaip KT turėtų spręsti šią bylą, neturės jokios reikšmės. Palaukime KT sprendimo.

 

Nenustebčiau, jeigu KT vis dėlto priimtų sprendimą, kuris nustebintų K. Girnių t. y. pripažintų, kad Seimo nutarimas sudaryti komisiją ištirti LRT ūkinę ir finansinę veiklą, prieštarauja Konstitucijai. Bet dėl to Lietuva nebus, kaip jis teigia, stebuklų šalis. Tiesiog žinosime, ką pagal Konstituciją Seimas gali daryti ir ko negali, kai sprendžia, ar sudaryti laikinąją ar kitokią tyrimo komisiją bet kurios įmonės, įstaigos, organizacijos ūkinei ir finansinei veiklai ištirti. Šiaip ar taip, teisinėje demokratinėje valstybėje Konstitucija yra tai, ką apie ją pasako Konstitucinis Teismas, nesvarbu, kad tai ne visiems patinka.

O kad nekiltų noras vėl suabejoti jo būsimo sprendimo pagrįstumu, pridursiu, kad šio teiginio autorystė priklauso ne Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, – taip apie JAV Konstituciją sako JAV Aukščiausiasis Teismas.