Seimui priėmus deklaraciją, kuria Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, viešojoje erdvėje diskutuojama, ar Seimas turėjo pagrindą tokiam sprendimui. Pasigirsta ir labai radikalių nuomonių, esą taip kompromituojama valstybė ir visuomenė. Abejojantieji Seimo sprendimo pagrįstumu pateikia įvairių argumentų, kaip antai: „raštas, kuriuo Vanagas paskiriamas tuometinio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vado Jono Žemaičio-Vytauto įpėdiniu, buvo perimtas KGB“; „pats Vanagas, kai buvo tardomas, pripažino girdėjęs apie savo paskyrimą į Vytauto vietą, tačiau apie tai, kad jam dar ir suteikiamas generolo laipsnis, nežinojo“; „Sąjūdžio taryba (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba. – aut. past.), kuri turėjo patvirtinti Vanagą vadu, dėl to nebalsavo“.

 

Nesiginčysime su istorikų nustatytais ir dokumentais patvirtintais faktais bei aplinkybėmis, nes atsakymą į klausimą, ar A.Ramanauskas-Vanagas buvo Lietuvos valstybės vadovas, mūsų nuomone, pirmiausia lemia tai, ar pripažįstame, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu, t.y. 1940–1990 m., nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistavo de jure (teisiškai), nors ir buvo nuslopinta fiziškai. Jeigu pripažįstame, tuomet turime pagrindą kalbėti ir apie okupuotoje Lietuvoje bei užsienio valstybėse veikusias valstybės valdžią išreiškiančias institucijas, jų teisinį statusą, taip pat joms vadovavusių asmenų teisinį statusą ir jo įprasminimą. Istorikų argumentas „Galbūt dar svarbesnis ginčas – dėl „pogrindžio valstybės“.

 

Ar galime kalbėti apie pogrindžio pasipriešinimą kaip apie valstybę? Istoriografijoje apie tą laikotarpį šiame regione tokio dalyko nėra“ rodo, kad jie vis dar nėra tvirtai apsisprendę, ar sovietinės okupacijos laikotarpiu, t.y. 1940–1990 m., nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistavo. Jie patys tai pripažįsta, konstatuodami, kad „<...> pagrindinė problema – tai, kad patys istorikai dar nėra iki galo išdiskutavę valstybės sąvokos ir koncepcijos. O tai fundamentalus klausimas, kuris tikrai nėra vien teorinis ar akademinis, jis susijęs ir su tapatybės, istorinės savimonės aspektais.“

 

Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo nepriklausomybės atkūrimo toks istorikų (o gal tik vieno istoriko?) neapsisprendimas atrodo labai keistai, jis stebina, nes į klausimą, ar Lietuvos valstybė egzistavo sovietinės okupacijos laikotarpiu, jau seniai atsakyta vadovaujantis tarptautine teise ir valstybės tęstinumo principais. Valstybės tęstinumo aspektu Lietuvos atvejis yra gana aiškus, nes, nepaisant 50 metų okupacijos, daug požymių įrodo prieškario Lietuvos valstybės egzistavimą de jure net ir jos sovietinės okupacijos metais. Visų pirma paminėtina, kad JAV, Vatikane (prie Šv. Sosto) ir kai kuriose kitose užsienio valstybėse veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės.

 

Akivaizdu, kad jeigu Lietuvos valstybė teisiškai nebūtų egzistavusi, Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienio valstybėse nebūtų galėjusios veikti. Tarptautinėje praktikoje unikalu ir tai, kad Lietuvos diplomatinės atstovybės veikė nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Antra, Vakarų demokratinės valstybės vykdė Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką – JAV ir dar apie pusšimtis valstybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.

 

Būtent dėl to jos leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinėms atstovybėms. Trečia, užsienio valstybėse buvo pripažįstami prieškario Lietuvos Respublikos piliečių pasai, taip pat ir tie, kuriuos išduodavo Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje. Taigi, nors ir labai siauroje erdvėje, vis dėlto prieškario Lietuvos Respublikos pilietybės institutas veikė. Ketvirta, kai kuriose užsienio valstybėse buvo išsaugota Lietuvos Respublikos nuosavybė, taip pat ir Lietuvai priklausiusios piniginės lėšos bei aukso atsargos, iki okupacijos laikytos tų valstybių bankuose.

Prisiminkime ir tai, kad pagal tarptautinės teisės principą ex injurija jus non oritur (teisės pažeidimas teisės pažeidėjui teisių nesukuria) jokia valstybė negali įgyti suverenių teisių į savo okupuotą ir neteisėtai valdomą teritoriją.

 

Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes, būdamos SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS niekada nepriklausė. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuva niekada nebuvo SSRS sudedamoji dalis, todėl negali būti laikoma „buvusia sovietine respublika“. Ne Lietuva „išėjo“ iš Sovietų Sąjungos – tai Sovietų Sąjunga (tiksliau – jos teisių ir pareigų tęsėja Rusija) buvo priversta išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo daugiau kaip 50 metų. Galima paklausti, o kas buvo „Lietuvos TSR“? Gal ir ji buvo Lietuvos valstybė? Ne, „Lietuvos TSR“ nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Visuotinai pripažįstama, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra suvereni tautos valia.

 

Išreikšti šią valią sovietinės okupacijos sąlygomis tauta neturėjo jokių galimybių. „Lietuvos TSR“ sukūrė ne tauta ir ne jos atstovai. „Lietuvos TSR“ atsirado iš okupacinės valdžios sudaryto ir tautos valios neatspindinčio vadinamojo liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. sprendimo, kuris teisės požiūriu visada buvo ir yra niekinis. Galima teigti, kad terminas „Lietuvos TSR“ atspindėjo okupuotos Lietuvos valstybės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos valdžios organai sukūrė sau pavaldžias ir savo kontroliuojamas vietos administracines įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti, esą šios įstaigos atstovauja tautai (pavyzdžiui, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba), ir per šias įstaigas, remdamiesi represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos valstybės teritoriją. Tegul neklaidina pavadinime „Lietuvos TSR“ esantis žodis „respublika“.

 

Respublika yra valstybės valdymo forma, bet „Lietuvos TSR“ nebuvo valstybė, tad ir valdymo formos (respublikos) nurodymas tebuvo fikcija. Todėl tokie terminai kaip „buvusi sąjunginė respublika“, „posovietinė respublika“, „posovietinė valstybė“, o juo labiau „valstybė, buvusi Sovietų Sąjungos sudėtyje“ Lietuvai negali būti taikomi. Tai Seimas labai aiškiai pareiškė 1999 m. sausio 12 d. priimtame „Memorandume Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių parlamentams“. Dabar pažvelkime į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybą ir jos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją. Ši Taryba atstovavo visoms tuo metu Lietuvoje veikusioms karinėms ir visuomeninėms formuotėms, kurios priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai. 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijoje nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai (1 str.).

 

Visuotinai pripažįstama, kad tautos aukščiausioji politinė institucija yra ne kas kita, kaip tautos atstovybė. Taigi, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo tikroji tautos atstovybė, išreiškusi ir vykdžiusi tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vienintelė teisėta tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokios kitos tautos atstovybės joje nebuvo. „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos“, veikusios Lietuvoje nuo jos okupacijos 1944 m. iki 1990 m. vasario 24 d., kai laisvuose demokratiniuose rinkimuose buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, buvo ne kas kita, kaip tik okupacinės valdžios sudarytos vietos administracinės įstaigos, turėjusios klusniai legalizuoti ir įgyvendinti okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuotos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją.

 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nebuvo parlamentas, nebuvo tautos atstovybė. Vien dėl to, kad tuo metu nebuvo laisvų ir demokratinių rinkimų, kad vadinamieji deputatai buvo komunistų partijos skiriami, o rinkimai tebuvo fikcija ir farsas, turėję legalizuoti komunistų partijos uzurpuotą valdžią. Pakanka prisiminti, kad tik komunistų partija turėjo realią teisę kelti kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą, į vieną vietą buvo keliamas tik vienas kandidatas, o bet koks nesutikimas su komunistų partijos linija grėsė ne tik persekiojimu, bet ir įkalinimu.

Konstatavus, kad pagal 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo aukščiausias tautos politinis organas, taigi, tikroji ir vienintelė teisėta Tautos atstovybė, turime teisinį pagrindą teigti, kad ši Taryba buvo institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lietuvoje. Vadinasi, pagal tarptautinę teisę Lietuvos valstybė sovietinės okupacijos laikotarpiu išlaikė (formaliai) vadinamąjį teisinį titulą, ji egzistavo de jure. Kaip, regis, 1954 m. vaizdingai pasakė vienas iš Prancūzijos Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojų, „Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė savo teisinį subjektiškumą būdamos savotiškais gyvais mirusiaisiais“.

 

Kad sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos valstybė teisiškai visada egzistavo, tik buvo fiziškai nuslopinta, atsispindi ir 1990 m. kovo 11 d. Akte, grindžiamame prieškario nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumu, taip pat kituose tą dieną priimtuose su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu susijusiuose dokumentuose. Lietuvos valstybės tęstinumą patvirtina Akto nuostata, kad „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ (kursyvas autoriaus).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kalbama ne apie pačios valstybės atkūrimą, nes, kaip minėta, Lietuvos valstybė de jure egzistavo ir sovietinės okupacijos sąlygomis, tik ji buvo fiziškai nuslopinta, o apie tai, kad „atstatomas <...> Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Valstybės tęstinumą išreiškia ir kita Akto nuostata: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.

 

Nuostata, kad sovietinės okupacijos laikotarpiu nepriklausoma Lietuvos valstybė egzistavo de jure, yra įtvirtinta ir Konstitucinio Teismo nutarimuose. Antai 2014 m. kovo 18 d. nutarime rašoma: „1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių“. Taigi, sovietinės okupacijos laikotarpiu nepriklausoma Lietuvos valstybė de jure egzistavo.

 

Tai yra tvirtas teisinis pagrindas kalbėti ir apie okupuotoje Lietuvoje bei užsienio valstybėse veikusias valstybės valdžią išreiškiančias institucijas, jų teisinį statusą, taip pat apie joms vadovavusių asmenų teisinį statusą ir jo įprasminimą. Tai sudaro prielaidas atkurti istorinį teisingumą, ugdyti tautos istorinę savimonę, užtikrinti Lietuvos valstybės ir jos vadovo instituto teisinį tęstinumą. Argumentai, esą „istorikai dar nėra iki galo išdiskutavę valstybės sąvokos ir koncepcijos“, negali paneigti to, kas grindžiama tarptautine teise ir visuotinai pripažintais jos principais, kas yra įtvirtinta Kovo 11-osios Akte.