Socialinės utopijos turi bendrą savybę – anksčiau ar vėliau jos atsimuša į griežtą tikrovę ir dūžta. Profesionalų ar technokratų vyriausybės demokratiniame pasaulyje nėra jokia utopija, jei jos sudaromos sunkiais laikotarpiais, kai renkami partiniai politikai nenori ar negeba imtis visuomenėje nepopuliarių veiksmų. Dažniausiai nenori, nes tie nepopuliarūs veiksmai jiems gali reikšti politinės karjeros pabaigą.

 

Sunku atspėti, kokie argumentai klaidžiojo „valstiečių“ strategų galvose, kai 2016 metais jie kalbėjo apie profesionalų Vyriausybę, vos ne kaip apie stebuklą, kuris lems kokybinius valstybės valdymo pokyčius. Tačiau jau tada daug kam buvo aišku, kad šis „valstiečių“ sumanymas yra nevykęs, kad tai yra vienas triukų, kuriais „valstiečiai“ apžavėjo savo rinkėjus. Visi žaidimai, tarp jų – ir politiniai, žaidžiami, laikantis taisyklių. Šios taisyklės dažnai būna ne sukonstruotos proto, o susiklosčiusios per ilgaamžę praktiką. Jei mes renkame parlamentą, kurio dauguma formuoja Vyriausybę, nereikia stengtis perspjauti britų, kurie šimtmečius kūrė parlamentinę sistemą bei jos veikimo taisykles. O jos yra aiškios – daugumą parlamente laimėjusi partija sudaro partinę vyriausybę: partijos lyderis tampa pirmuoju ministru, o kitais ministrais tampa parlamento daugumos nariai. Opozicija sudaro šešėlinę vyriausybę ir iš peties kritikuoja valdančiuosius.

 

„Valstiečiai“ nusprendė eksperimentuoti. Pirmiausia partijos lyderis atsisakė jam priklausančio ministro pirmininko posto ir atidavė jį net ne partijos nariui, bet labai populiariam tuo metu žmogui. Čia Ramūnas Karbauskis nebuvo pionierius – 1996 metais Tėvynės sąjungos lyderis Vytautas Landsbergis ministro pirmininko kėdę taip pat užleido kitam žmogui. Tačiau „valstiečių“ vadas čia pralenkė konservatorių vadą – jis atsisakė ir Seimo pirmininko posto. Sakysite, iš įgimto kuklumo? Ne, greičiau dėl patogumo – juk koks gyvenimas, kai tave dieną naktį saugo mažiausiai keturi vadovybės apsaugos karininkai?

 

Jei Vyriausybės nariai yra iš šalies samdomi profesionalai, Sauliaus Skvernelio sprendimas atsisakyti trijų ministrų yra suprantamas – samdiniai visada tiesiog atleidžiami, kai ima netenkinti samdytojo. Panašiai S. Skvernelis gali atleisti ir savo patarėjus, nes jie yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Tačiau ministrai gal vis dėlto skiriasi nuo patarėjų? Taip, ministrai yra Vyriausybės nariai, juos skiria ir ministro pirmininko teikimu atleidžia prezidentas.

 

Pradėdami eiti savo pareigas, ministrai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai. Tačiau net jei ministrai būtų politikai, iš posto juos galėtų atšaukti juos delegavusi partija.

Taip, ministrai yra nenuspėjamai laikini, bet šiuo atveju yra naujovių. Pirmą kartą ministrai atstatydinami premjero iniciatyva ir pirmą kartą – net trys iš karto. Kodėl neįtiko net trys profesionalai? Ko šiuo veiksmu siekia S. Skvernelis? Aiškiausias yra švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės atvejis. Buvo net įdomu stebėti, kaip ji nuoširdžiai stebėjosi, kodėl mokytojai nepatenkinti nauja darbo apmokėjimo tvarka. Tačiau kalbant be ironijos tikrai reikia ypatingų gebėjimų, kad neišgirstum mokytojų balso ir sukeltum sumaištį visoje švietimo sistemoje.

 

J. Petrauskienę daug kas, net ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaltino arogancija. Iš kur ji? Pagal oficialią biografiją, per 21 karjeros metus ši moteris nedirbo nei mokykloje, nei universitete. Ji buvo švietimo sistemos biurokratė, užkopusi į aukštas pozicijas. Jai neteko stovėti prieš 30 vaikų klasę. Ir kiek mūsų švietimo sistemoje yra biurokratų, kurie niekada nebuvo pedagogai? S. Skvernelis ilgai gynė švietimo ministrę, kol suprato, kad neverta to daryti.

Dėl kitų dviejų ministrų pareikšta daug spėlionių, bet jos nelabai įtikina. Rimčiausias spėjimas – kad ministrų postų prireikė naujiems koalicijos partneriams. Tačiau atrodo, kad Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga neskuba susidėti su „valstiečiais“, o jei ir susidės, tai tik po prezidento rinkimų. „Tvarkiečiai“ gi jau su jais susidėjo ir net ministrų postų neprašė.

 

Kitas spėjimas, kad tokiu atstatydinimu S. Skvernelis nori parodyti, jog puikiai valdo situaciją Vyriausybėje ir aplink ją. Mokytojų sujudimas gali būti tik pradžia, sujudėti gali ir kitos profesinės grupės. Mano galva, „valstiečiai“ sužadino per daug vilčių, kai vadinamasis kairysis elektoratas nusivylė ir socialdemokratais, ir „darbiečiais“. Viltys dūžta, nes jau aišku, kad per likusius beveik dvejus metus „valstiečiai“ stebuklų nepadarys. Ligoninių uždarymo atidėjimas po savivaldos rinkimų rodo, kad „valstiečiai“ jau išsigando.

 

Trečiadienį po susitikimo su prezidente Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas patvirtino tai, kas buvo prognozuota dar 2016 metų rudenį – kad dirbdami ministrais nejautė Seimo valdančiųjų paramos. Kitaip vargu ar galėjo būti – kai esi samdinys, turi daryti tik tai, ko iš tavęs reikalaujama. Priešingu atveju būsi nereikalingas. Kaip seksis Vyriausybei ieškoti kitų „profesionalų“? Ar eis į ministrus save gerbiantis profesionalas, žinodamas, kad gali būti išmestas kaip musė iš barščių? Tuo labiau kad po prezidento rinkimų Vyriausybės sudėtis tikrai keisis, nes ministrų kandidatūras reikės derinti su naujuoju šalies vadovu.

 

Vieni sako, jog S. Skvernelis šovė sau į koją, kiti – kad gavo pagaliu į kaktą. Šiaip jau Vyriausybės vadovas nepanašus į žmogų, kuris save žalotų, tačiau šnekėjimas apie poreikį „perkrauti“ Vyriausybę mažai ką įtikino. Aplinkos ir kultūros ministrų atstatydinimo tikrosios priežastys kada nors paaiškės, o dabar aišku viena – „profesionalų“ Vyriausybė, švelniai tariant, stebuklų neparodė.