Ar prieš kelerius metus būtumėte patikėję, jog pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį iš mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi valdininkai taps cenzoriais ir reikalaus plėšyti užsienyje leidžiamų žurnalų puslapius tik tam, kad juose neliktų alkoholinių gėrimų reklamos? Kur dar žemiau galima nusiristi, jeigu jau drįstama kėsintis į užsienio leidėjų teises? Negi tie leidėjai dėl mūsų valdžios veiksmų nesikreips į kurį nors tarptautinį teismą?
Jei kreipsis, bus keliama byla prieš Lietuvos valstybę, o jai, tikėtina, skirtą baudą sumokėsime mes visi. Kodėl reikalinga ir net būtina valdžios veikla siekiant sumažinti alkoholio vartojimą įgauna tokias gėdingas grimasas? Negi Seime taip trūksta proto, kad būtų galima išvengti tokių nesąmonių? Juk šalia nepatyrusių „valstiečių“ yra daug parlamentarų, kurie ne pirmą kadenciją dirba Seime. Tačiau gal tie patyrusieji tyčia leidžia „valstiečiams“ susimauti? Tokia yra politinės kovos logika – kuo blogiau politiniams oponentams, tuo geriau tau. Nepatyrę „valstiečiai“ daro dar vieną klaidą – stoja į žūtbūtinę kovą su žiniasklaida. Vis labiau matyti, kad kada nors Ramūnas Karbauskis ims gailėtis, jog panoro tapti žymiu valstybės veikėju ir suteikti Lietuvai tokį gėrį, kokį suteikė Naisiams. Naisiuose nėra žiniasklaidos, kuri analizuotų ir komentuotų tą gėrį, o štai Lietuvoje ji intensyviai dirba ir kol kas nerodo jokio džiaugsmo matydama, kaip tas gėris yra sunešamas.
Žiniasklaida – verslas, uždirbantis iš sensacijų, todėl „valstiečių“ lyderis šiam verslui tiesiog dovana. Štai pernai rudenį žurnalistai gavo puikią dovaną – Gretos istoriją apie tai, kaip neturtinga siuvėja tapo Seimo nare. Atrodė, tokios istorijos aprašomos tik pasakose, tačiau pasakos pabaiga būtų buvusi kitokia. R. Karbauskio fenomeną aiškinčiau platesniame kontekste.
Remsiuosi galios sąvoka. Galia visuomenėje daug kuo panaši į pinigus. Pirma, jos niekam nėra per daug (juk visi siekia įgyti kuo daugiau galios), antra, galia pasiskirsčiusi netolygiai: vieni jos turi daug, kiti – visai neturi. Kai galingas žmogus eina į politiką, visuomenė tiesiog negali nesunerimti, nes turimą (pirmiausia ekonominę) galią šis žmogus papildo politine galia. Argi reikia aiškinti, jog Seimo Kultūros komiteto pirmininkas yra galingiausias žmogus parlamente? Žmonijos istorija jau seniai įrodė, kad vienose rankose sutelkta didelė galia visuomenei nieko gero neduoda.
Galia turi būti išskaidyta. Apie tai kalbėjo, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos autoriai. Gal todėl JAV yra tokia sėkminga šalis? odėl nieko neturėtų stebinti žiniasklaidos dėmesys „Agrokoncernui“, nes būtent iš jo kyla „valstiečių“ lyderio ekonominė galia. Žurnalistai vis giliau kapsto verslo interesų lauke, o kai kapsto, ir randa. Tai juos motyvuoja ieškoti toliau. Reputacija – tikrai ne paskutinis dalykas šiuolaikinėje visuomenėje, įnikusioje į komunikacinius žaidimus, todėl prasta reputacija sumažina ir turimą galią. Atskirai reikėtų išskirti „valstiečių“ kovą su nacionaliniu transliuotoju. Jei sprendimas kurti Seimo komisiją LRT veiklai tirti yra antikonstitucinis, opozicijoje esantys Seimo nariai turi kuo skubiau kreiptis į Konstitucinį Teismą ir prašyti išaiškinimo. Jei tai bus padaryta ir jei Teismas pripažins Konstitucijos pažeidimą, kas organizuos apkaltą tos komisijos panorusiems Seimo nariams?
Klausimas ne tik retorinis, jis kvepia absurdu – keturios dešimtys Seimo narių tokiu atveju bus pažeidę Konstituciją. Taigi belieka atsidusti ir pasakyti, kad eina tik antri „valstiečių“ vadovavimo metai, turėtume sulaukti ir daugiau „įdomybių“. Nauji metai suaktyvino ir premjerą Saulių Skvernelį. Jo kalbos apie tai, kad reikia gerinti santykius su Rusija, smarkiai sujudino viešąją erdvę ir sulaukė daugybės komentarų. Vieni komentatoriai pritarė, kiti nepritarė ministro pirmininko mintims. Kažin ar S. Skvernelis yra toks naivus, kad tikėtų galimybe geriau sutarti su dabartine Rusijos valdžia.
Regis, premjeras žaidžia viešųjų ryšių žaidimus rengdamasis dalyvauti prezidento rinkimuose. Jis bando patraukti į savo pusę rinkėjus, kurie mano, jog su kaimyne Rusija turėtume sutarti geriau. Negana to, S. Skvernelis įgėlė prezidentei, leisdamas suprasti, kad ne ji viena formuoja užsienio politiką, taip pat nukreipė dėmesį nuo Medikų sąjūdžio reikalavimų bei protesto akcijos. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo kainą. Istorinė atmintis sako, kad per pastaruosius kelis šimtus metų kaimynės valdžia mūsų tėvus ir protėvius trėmė į Sibirą, stengėsi nutautinti arba tiesiog žudė. Lazda turi du galus, todėl nereikia manyti, jog konkurentai nebandys S. Skverneliui prilipdyti prorusiško kandidato etiketės. O toks įvaizdis nebūtinai pritrauks papildomų balsų.
Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas.