Būtų linksma, jei nebūtų liūdna. Nors ir labai žinomas šis posakis, šiuo atveju be jo apsieiti sunku. Lyg ir linksma buvo žiūrėti, kaip tiesiog lygioje vietoje suskilo dar ne taip seniai tokia galinga atrodžiusi Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Tačiau liūdna todėl, jog vadinamojoje kairiojoje politinio spektro pusėje LSDP buvo solidžiausia politinė jėga, nors jai ir priekaištauta, kad ji nėra tikrai socialdemokratinė partija ir kad ji labai jau stengėsi tenkinti stambaus verslo interesus.
Kad ir sutinkant su šiais priekaištais, reikia pripažinti, jog ne taip seniai LSDP ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) buvo savotiški mūsų partinės sistemos stulpai, neleidę, kad ją išbalansuotų naujos, kaskart lyg iš niekur atsirandančios partijos. Jos atsirasdavo ir išnykdavo, o tie stulpai likdavo. Dabar gi vienas jų skilo į du, kurie kartu sudėjus greičiausiai bus silpnesni už buvusį iki skilimo. Bene tikriausią skilimo priežastį nusakė naujosios Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Anot jo, socialdemokratai prastai pasirengė partijos pirmininko rinkimams, vykusiems pernai. Iš dalies sutikčiau – socialdemokratai tikrai skubėjo mėgdžioti konservatorius, kurie gerokai anksčiau pradėjo rinkti pirmininką ne suvažiavime, o balsuojant visiems partijos nariams. Tačiau čia G. Kirkilą norėčiau patikslinti – pirmininko rinkimams prastai pasirengta tik tuo požiūriu, kad buvo išrinktas ne tas žmogus, kurio norėjo partijos elitas.
Kiek žinau iš neformalių šaltinių, partijos elito favoritas buvo tuometis ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, tačiau taip jau įvyko, kad Gintautas Paluckas sėkmingiau įtikino paprastus partijos narius balsuoti už jį. Nugalėtojo persvara nebuvo didelė, todėl jau tada buvo galima spėti, kad partijai tai neišeis į gera. Spėjimas pasitvirtino, kai partijai iškilo klausimas – likti koalicijoje su „valstiečiais“ ar pasitraukti į opoziciją. Dėl šio klausimo partija skilo į nelygias dalis: didesnė (apie du trečdalius partijos narių) buvo už perėjimą į opoziciją, mažesnė – už pasilikimą koalicijoje.
Jei sutinkame, jog turi būti partinė drausmė, turime pripažinti, kad nepaklususieji partijos sprendimui turėjo būti iš jos pašalinti. Prisipažinsiu, nelabai tikėjau, kad atskilėliams pavyks suburti du tūkstančius steigėjų naujai partijai įkurti. Faktas, kad tarp tų steigėjų yra apie vieną tūkstantį buvusių Darbo partijos (DP) narių, yra iškalbingas. Jis liudija, kad Viktoro Uspaskicho asmenybės žavesys jau neturi buvusio poveikio ir kad buvę „darbiečiai“ jau nesieja savo planų su garsiuoju verslininku iš Kėdainių. Vis dėlto lažinčiausi, kad kurio nors miestelio kultūros namų salėje per politinius debatus V. Uspaskichas triuškinamai įveiktų G. Kirkilą.
Žinoma, tikroji DP (kai jos pirmininku vėl taps ponas Viktoras) ir LSDDP vertė paaiškės tik per rinkimus, o šiuo metu reikia pripažinti, kad socialdemokratų atskilėliai savo minimalią programą įgyvendino – iki šiol jie buvo lyg ore kybanti frakcija, dabar jie yra partijos frakcija. Žodis „darbo“ partijos pavadinime ir daugybė buvusių „darbiečių“ joje tik dar kartą patvirtina tiesą, kad politika ir valdžia žmones užburia, tad kartą jų „paragavę“, dauguma žmonių sunkiai jų atsisako. Tačiau šių žmonių noras būti politikoje ir valdžios troškulys yra tik viena medalio pusė.
Kita pusė – kiek šis jau gerokai brandaus amžiaus buvusių socialdemokratų ir buvusių „darbiečių“ darinys reikalingas partinei sistemai ir rinkėjams? G. Kirkilas yra labai patyręs politikas ir vienas iš nedaugelio Seimo narių, kurie domisi politikos mokslu, todėl buvo keista klausytis jo kalbų, kad naujoji partija sustiprins centro kairės politiką, nes G. Palucko socialdemokratai nuėjo į opoziciją su konservatoriais ir liberalais. Negi G. Kirkilas tikrai mano, kad „valstiečiai“ yra centro kairės partija? Juk jie yra jokie, jie yra stambiausio Lietuvos žemvaldžio Ramūno Karbauskio verslo projektas, todėl gali būti bet kas – ir kairieji, ir dešinieji, ir centristai.
Tad pernai dauguma LSDP narių greičiausiai mąstė teisingai – reikia eiti į opoziciją ir palikti „valstiečius“ vienus su iškovota valdžia, kad šie galėtų visu gražumu parodyti rinkėjams savo gebėjimus valdyti šalį.
Dabar LSDDP bus „valstiečių“ pagalbininkė ir turės prisiimti visą atsakomybę už bendrą darbą. Juk per artėjančius savivaldos, Europos Parlamento ir Seimo rinkimus „valstiečiai‘, LSDP, LSDDP ir Darbo partija grumsis dėl tų pačių rinkėjų. Sprendžiant pagal 2016 metų Seimo rinkimus, vadinamasis kairysis elektoratas – daugiau kaip pusė milijono rinkėjų. Tuose rinkimuose didžiausią šio elektorato dalį (274 tūkst.) atsiriekė „valstiečiai“, tačiau tai nereiškia, kad jie tai pakartos ateityje. Jei sumažės „valstiečių“ vertė, smuks ir LSDDP akcijos. Tada daugiau rinkėjų patrauks LSDP ir DP.
Tačiau bet kuriuo atveju ir G. Palucko, ir G. Kirkilo socialdemokratai atiminės rinkėjus vieni iš kitų. Pabaigoje klausimas – kurie socialdemokratai yra tikrieji? Jį pasufleravo naujosios partijos steigėjas Juozas Bernatonis pareikšdamas, kad G. Palucko vadovaujamos partijos narius vadinti socialdemokratais jam būtų gėda.
Toks J. Bernatonio pareiškimas mane pralinksmino, nes patvirtino seną taisyklę, kad skilus bet kuriai žmonių sukurtai grupei ar organizacijai abiejų dalių atstovai ima vieni kitus vadinti netikrais. Turėjome netikrų krikščionių, netikrų marksistų, netikrų popiežių ir t. t. Dėl mūsų socialdemokratų tikrumo aiškiai gali pasakyti tik rinkėjai.
Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas.