Prezidentė Dalia Grybauskaitė kirto iš peties: valstybės tarnybos reforma vykdoma netinkamai, „mėginama pusę paslėpti po sutartiniais santykiais, o kitus neva palikti valstybės tarnautojais (...). Tai iš tikrųjų yra valstybės tarnybos žlugdymas, nepagarba valstybės tarnautojui“.
Premjeras Saulius Skvernelis netruko atšauti, kad, jo manymu, „valstybės tarnyba jau dabar sužlugdyta, ir jeigu nieko nedarysime, turėsime didžiulę, nelanksčią, visiškai nereaguojančią į būtinus pokyčius valstybės tarnybą“. Du aukščiausi valstybės pareigūnai viešai išsakė skirtingą požiūrį į tą patį dalyką.
Politikoje taip ir privalo būti, nes niekas neturi tiesos monopolio, o sprendimų reikia ieškoti derantis ir siekiant kompromisų. Be to, veikia konkrečios asmenybės veiksnys – D. Grybauskaitė dirba jau su trečiu Vyriausybės vadovu, todėl galima palyginti.
Palyginus paaiškėja, kad dabartinis premjeras bene mažiausiai slepia turįs kitokią nuomonę nei valstybės vadovė. Minėtas požiūrių susikirtimas – tik viena iliustracija, rodanti problemos sudėtingumą.
Dar viena efektinga iliustracija būtų Seimo nario Kęstučio Masiulio radikali nuomonė, kad geriausia valstybės tarnybos reforma – jos panaikinimas. Tokią mintį galima sieti su šio parlamentaro įpročiu provokuoti ir vaizdingai kalbėti, tačiau jis į Seimą atėjo iš Mykolo Romerio universiteto, kuriame tyrinėjo valstybės tarnybos ir viešojo valdymo problemas, todėl yra vienas iš nedaugelio Seimo narių, tikrai išmanančių tuos dalykus.
Jokia valstybė negali gyvuoti be savo administratorių – realių valstybės funkcijų vykdytojų. Dar XIX amžiuje valstybės tarnyboje dirbo tik aukštesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai, nes reikėjo turėti atitinkamą išsilavinimą, o jį įgydavo toli gražu ne visi. Darbas valstybės tarnyboje buvo prestižinis, karjeros laiptai – aiškūs. Jais lipdamas ne vienas gavo garbingą valstybės patarėjo titulą.
Šį ramų ir tvarkingą valstybės biurokratijos gyvenimą moksliškai tyrė didysis vokiečių sociologas Maxas Weberis (1864–1920), o meniškai aprašė didysis rašytojas Franzas Kafka (1883–1924). Deja, jo ramybę ėmė trikdyti plintanti visuotinė rinkimų teisė ir iškilusi renkamų partinių politikų profesinė grupė. Iki tol valstybės tarnautojas tarnavo karaliui, imperatoriui arba carui, o vėliau atsirado naujas politinis šeimininkas – parlamentas. Jo nariai pradėjo kištis į valstybės tarnybos darbą ir reikalauti lojalumo. Mažytį istorinį ekskursą pateikiau sąmoningai, norėdamas pabrėžti valstybės tarnybos priklausomybę nuo tų žmonių, kuriuos M. Weberis pavadino renkamais partiniais politikais. Ši priklausomybė puikiai matyti ir Lietuvoje.
Priminsiu, kad 1995 metais mūsų Seimas, valdomas Lietuvos demokratinės darbo partijos, priėmė Valdininkų įstatymą, kuriuo pradėta reglamentuoti valstybės tarnybos darbą. Tačiau jau 1999-aisiais Tėvynės sąjunga, turėjusi Seime daugumą, priėmė Valstybės tarnybos įstatymą. Jį socialdemokratų dominuojamas parlamentas 2002 metais vėl pakeitė pagal save. Nežinia, ar džiaugtis, ar ne, bet nuo to laiko valstybės tarnybos teisinis reglamentavimas radikaliai nesikeitė, išskyrus konservatorių ir socialdemokratų nesutarimą dėl viceministrų statuso.
Vieni juos traktavo kaip politikus, kiti – kaip karjeros tarnautojus, bet 2012 metais rinkimus laimėję socialdemokratai paliko galioti konservatorių įtvirtintą nuostatą, kad viceministrai – politikai. Ir štai dabar naujai iškepta renkamų partinių ir nepartinių („valstiečių“ frakcija turi daug nepartinių žmonių) politikų grupė paskelbė, kad, be jau pradėtų reformų, imsis dar vienos.
Vieno šios grupės lyderių S. Skvernelio žodžiai, esą valstybės tarnyba jau yra sužlugdyta, verčia suklusti. Negi nei konservatorių valdomas Seimas (2008–2012 metais), nei socialdemokratų Seimas (2012–2016) nepastebėjo, kad valstybės tarnyboje kažkas negerai, kad ji žlunga? Todėl kalbėjimas apie tai, jog kažkas jau sužlugdyta, yra tipiškas politikų kalbėjimas apie tai, kas buvo prieš jiems ateinant į valdžią.
Šia savybe itin pasižymėjo konservatoriai po 2008 metų Seimo rinkimų. Buvo tiesiog linksma klausyti, kaip jie rypavo apie tragišką padėtį šalyje po Gedimino Kirkilo Vyriausybės darbo. Šie dalykai jau seniai aprašyti politikos mokslo vadovėliuose, nes tokia yra politinės kovos logika. Daug blogiau nei politinių priešininkų darbų sumenkimas yra tai, kad valstybės tarnyba tampa politinės kovos priemone.
Visose šalyse politikai gieda tą pačią giesmę, kokie jie puikūs ir rūpestingi, bet jų gerus darbus sabotuoja biurokratai. Kas tai, jei ne siekis nusimesti atsakomybę ir užkrauti ją valstybės tarnautojams? Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad valstybės tarnyba yra tik nesavanaudiška viešojo intereso gynėja. Joje problemų netrūksta – pradedant nekompetencija ir baigiant korupcija.
O demokratija sutvarkyta taip, kad renkami politikai – vienintelė reali jėga, galinti kontroliuoti valstybės valdininkus. Todėl svarbiausias klausimas: kaip ta politinė biurokratijos kontrolė turi būti įgyvendinama? Kaip pilietis norėčiau viešos diskusijos, kas dabartiniams valdantiesiems nepatinka valstybės tarnybos veikloje. Kas, jų manymu, yra blogai ir ką politikai norėtų daryti? Kokį efektą duos pasiūlymas dalį valstybės tarnautojų paversti darbuotojais, dirbančiais pagal sutartį? Kaip po šios reformos pagerės valstybės tarnybos darbas, kokią naudą pajusime mes, piliečiai? Kaip reformos sumanytojai rengiasi išmatuoti valstybės tarnautojų darbą? Kaip jie žiūri į naujos viešosios vadybos doktriną? Ar dar tiki, kad į viešąjį sektorių galima perkelti privataus sektoriaus metodus? Politikai ateina ir išeina, dažniausiai – negrįžta, o valstybės tarnyba lieka ir dirba mums, piliečiams. Todėl mūsų negali nedominti, ką laikinieji politikai ketina daryti su šia tarnyba.
Vytautas Dumbliauskas yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt