Vis daugiau žmonių pareiškia apie savo apsisprendimą kandidatuoti kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Šiuo metu tokių piliečių yra septyni, bet jų tikrai bus daugiau, nes savo oficialaus kandidato dar nepaskelbė trys partijos, kurios tikrai kels atstovą, tik kol kas neskuba. Turiu galvoje pirmiausia „valstiečius“ (jie turėtų kelti Saulių Skvernelį), konservatorius, kurie savo atstovą paskelbs po lapkričio pradžioje partijoje vyksiančių kandidato į prezidentus rinkimų, taip pat socialdemokratus, jų regioniniai skyriai šiuo metu diskutuoja dėl savo partijos atstovo.

 

Kiek žinoma viešai, socialdemokratai svarsto tris kandidatūras ir savo kandidatą paskelbs spalio pradžioje. Tad jau matome, kad turėsime mažiausiai dešimt kandidatų į šalies vadovo postą. Tai kol kas toli iki rekordinio kandidatų skaičiaus 2002-ųjų prezidento rinkimuose, kai jų buvo net 17, tačiau atrodo, kad 2019 metais rinkimai pagal kandidatų gausą bus antroje vietoje.

 

Mat net per trejus rinkimus buvo vienodas kandidatų skaičius – 7 (1997, 2009 ir 2014 metais). 1993-iaisiais tebuvo 2, o 2004 metais – 5 kandidatai. Sunku pasakyti, kodėl vienuose rinkimuose kandidatų buvo saikingai (5–7), o kituose – gerokai daugiau. 1993 metais, kai vyko pirmieji prezidento rinkimai, kandidatai buvo tik du ir labai rimti. Ne tik dėl to, jog buvo stiprios asmenybės, bet ir todėl, kad jie buvo ir simboliai – vienas simbolizavo sovietinę Lietuvą, kitas – išeivių Lietuvą. Net ir Vytautas Landsbergis atsiėmė savo kandidatūrą Stasio Lozoraičio naudai. Kai 2002 metais vyko jau treti rinkimai, galbūt daug kam kilo pagunda pasireklamuoti, o Vytautas Šerėnas juose tiesiog žaidė ir užėmė garbingą ketvirtąją vietą. Artėjančių valstybės vadovo rinkimų kandidatų skaičių galima paaiškinti pirmiausia tuo, kad šie rinkimai yra savotiškas galimybių langas, atsiveriantis po 20 metų laikotarpio, kai prezidento rinkimus buvo savotiškai uzurpavę Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė, jų įveikti buvo beveik neįmanoma.

Juokaujant galima sakyti, kad Rolandas Paksas kartą įveikė, tačiau visi žinome, kuo jam tai baigėsi. Kai nematyti aiškaus nugalėtojo, noras pasivaržyti gali kilti didesniam skaičiui žmonių. Taigi pirmą kartą nuo 1997-ųjų į prezidento rinkimus grįžta intriga – kaip ir tada, taip ir dabar neaišku, kas laimės. Intrigos nebuvo jau 2002 metų rinkimuose, nes nugalėtojo laurai iš anksto buvo skiriami V. Adamkui. Tada daugelį ištiko šokas, nes, jų manymu, R. Paksas tiesiog negalėjo laimėti.

 

Be intrigos, šie rinkimai turi ir kitą įdomybę – po 22 metų pertraukos Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turės savo kandidatą, nes pastarąjį kartą savo kandidatą ši partija kėlė 1997 metais, tada V. Landsbergis užėmė trečiąją vietą. Likimo ironija yra tai, kad šį kartą TS-LKD kandidatų turi net per daug, ir šis perteklius partijai yra savotiškas galvos skausmas. Vygaudas Ušackas nelaukė partijos sprendimo ir asmeniškai paskelbė apie dalyvavimą rinkimuose. Kas bus, jei partija savo kandidate išrinks Ingridą Šimonytę? V. Ušacką teks šalinti iš partijos? Nes neatrodo, kad po tokio skambaus paskelbimo apie dalyvavimą rinkimuose V. Ušackas atsiimtų savo kandidatūrą. Nors kandidatų bus ir daugiau (ir galbūt ne tik minėtų trijų partijų), rinkimų kampanija jau vyksta.

 

Aišku, ji neformali, tačiau paskelbimas apie dalyvavimą jau yra tokios kampanijos dalis. Arba sąmoningas nepaskelbimas – juk S. Skvernelis tikrai ne šiaip sau neskelbia, ar dalyvaus varžytuvėse dėl aukščiausio valstybės posto. Toks jo elgesys yra apgalvotos strategijos dalis. Greičiausiai jis lauks iki paskutinės dienos ir taip sukurs intrigą bei sulauks papildomo, nieko nekainuojančio dėmesio.

 

Kaip būtų galima vertinti margą kandidatų būrį? Tarkime, TS-LKD kandidate pasirinks I. Šimonytę, „valstiečiai“ iškels dabartinio ministro pirmininko kandidatūrą. Sunkiau nuspėti Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatą, tačiau žinome kandidatų į kandidatus pavardes – Vytenis Andriukaitis, Vilija Blinkevičiūtė ir Rasa Budbergytė. Visų jų šansai yra panašūs. Kandidatus būtų galima grupuoti.

 

Pradėčiau nuo ekspertų, jais laikau I. Šimonytę ir Gitaną Nausėdą. Atrodo, kad šie kandidatai rungsis dėl tų pačių rinkėjų, ir taip gali užkirsti sau kelią į antrąjį turą. To nebūtų, jei TS-LKD nariai kandidatu pasirinktų G. Nausėdą, nes jam pasiūlyta dalyvauti partijos vidaus rinkimuose. Kita grupė kandidatų – politikai ir valstybės tarnautojai (pagal abėcėlę): Petras Auštrevičius, Valentinas Mazuronis, S. Skvernelis ir V. Ušackas.

 

Beje, šiai grupei galima priskirti ir būsimą socialdemokratų kandidatą, kad ir kas jis būtų. Du jų yra labiau dešiniojo elektorato, kiti du – kairiojo elektorato kandidatai. Apklausos rodo, kad iš šio ketverto populiariausi yra S. Skvernelis ir V. Ušackas, tačiau jų rinkėjai bus skirtingi. Kiekvienas grupavimas yra santykinis, nes Aušrą Maldeikienę galima priskirti ir prie ekspertų, ir prie politikų. Tačiau šiuose rinkimuose ji greičiausiai bus protesto balsų kandidatė ir taip varžysis su kitu protesto reiškėju Nagliu Puteikiu. Tiesa, A. Maldeikienė yra kalbėjusi, kad nedalyvaus prezidento rinkimuose, jei juose dalyvaus I. Šimonytė, tačiau, regis, ši sąlyga jau negalioja, ir turėsime ryškią, emocingai bei įtikinamai kalbančią kandidatę. Šiame margame būryje skyrium stovi Arvydas Juozaitis.

 

Taip manau todėl, kad šis žmogus yra filosofas. Jo negali priskirti ekspertams, nes filosofija nėra mokslas – ji yra visumos apmąstymas. Sunku pasakyti, kokie šio žmogaus šansai rinkimuose, tačiau džiugina faktas, kad jis bent turės kandidato į prezidentus tribūną ir garsiai kalbės apie svarbius mūsų tautai ir valstybei dalykus, apie kuriuos kiti kandidatai gal net neužsimins. Juk rinkimų kampanija galbūt tam ir reikalinga, kad viešose diskusijose garsiai kalbėtume apie tai, kas mums labiausiai skauda?