1963 metais jaunas amerikiečių sociologas Peteris Bergeris (vėliau tapęs pasaulinio garso mokslininku, o amžinybėn išėjęs 2017-aisiais) išleido knygą gražiu pavadinimu „Kvietimas į sociologiją“. Leidinio lietuvių kalba rengėjai nežinia kodėl sutrumpino šį pavadinimą ir paliko tiesiog „Sociologija“. Knygoje autorius formuluoja savo pirmąją sociologijos taisyklę. Ji skamba taip: dalykai yra ne tokie, kokie atrodo. Remdamasis šia taisykle, P. Bergeris aiškina sociologijos atsiradimą – jį lėmė žmogaus proto noras „kiaurai permatyti“ dalykus.
Kalbėdamas apie šiuolaikines visuomenes, autorius sociologinį požiūrį formuluoja taip: tai sugebėjimas matyti, kas vyksta už socialinių struktūrų fasadų. Žmogaus ir visuomenės gyvenimas taip jau sudėtas, kad yra fasadinė ir užfasadinė jo pusė. Draugystės pradžioje mergina ir vaikinas vaikšto į pasimatymus, per kuriuos jie mato fasadinę (arba išeiginę – analogiškai išeiginiams drabužiams) savo partnerio dalį, o nefasadinę išvysta tik apsigyvenę kartu. Visuomenėje matome gražius mokyklų ar kitų įstaigų socialinius fasadus, tačiau visi žinome, kad už jų gyvuoja patyčios, korupcija, pedofilija ir panašūs dalykai.
Politinių institucijų socialiniai fasadai gal net didesni ir įspūdingesni nei, pavyzdžiui, šeimos institucijos fasadas, nes esantieji valdžioje juos kuria sąmoningai, siekdami pateisinti savo buvimą valdžioje ir priversti piliečius pripažinti jų teisę tą valdžią turėti. Seniau politiniai fasadai buvo sustiprinami religiniais (valdžia juk iš Dievo!), o demokratijos laikais politiniai fasadai stiprinami mitu, kad politikai – piliečių atstovai.
Mitą apie piliečių arba tautos atstovus palyginčiau su mitu apie Kalėdų Senelį. Visi suprantame, kad Senelio nėra, tačiau jo buvimo kažkur netoli jausmą saugome nuo vaikystės ir perduodame savo vaikams bei vaikaičiams. Teiginį, jog Seimą sudaro tautos atstovai – 141 Seimo narys, įrašome į Konstituciją (55 straipsnis), tačiau, vertinant sociologiškai ar politologiškai, jis mums nepadeda „kiaurai permatyti“. Tai – fasadas, kaip ir kariuomenės paradai, vėliavos pakėlimas bei panašūs dalykai.
Stengiantis pažvelgti už socialinių struktūrų fasadų, reikia pripažinti, kad parlamento nariai – tai lyderio ambicijų (bet ne visada potencijos) turintys žmonės, kurie įtikina mus, dažniausiai sėdinčius ant sofos priešais televizorių, balsuoti už juos. Maždaug pusė mūsų, jausdami pilietinę pareigą balsuoti (kaipgi gyventume be Seimo?), einame į rinkimus ir renkamės iš tų, kurie siūlosi.
Kokie tie mūsų atstovai? Juk dažniausiai mes jų net nebūname matę, tik per televizorių. Renkami politikai yra būtina profesinė demokratinio politinio režimo grupė, nes šis režimas negali funkcionuoti be parlamento. Net autoritariniai režimai žaidžia parlamentus, nes tai yra ir gero tono požymis, ir stiprina režimo legitimumą. Suprantama, demokratinėse valstybėse besisiūlančiųjų tapti renkamais politikais niekada netrūks, nes šie žmonės skirsto visų mūsų pinigus. Ne veltui korumpuotose šalyse parlamento nario vieta yra perkama. Ukrainos žiniasklaidoje skaičiau, esą Aukščiausiosios Rados deputato mandato kaina – 5 mln. dolerių. Parlamentas ne tik skirsto valstybės pinigus, bet ir priima taisykles (t. y. įstatymus), reguliuojančias mūsų elgesį. Štai čia prasideda liūdesys, kylantis iš suvokimo, kad mes, piliečiai, beveik niekaip negalime paveikti tų, kuriuos išsirenkame, formaliai žiūrint, kaip savo atstovus.
Aišku, esame bejėgiai tik iki rinkimų, per kuriuos turime galimybę ką nors pakeisti. Prieš gerus metus stambiausias Lietuvos žemvaldys surinko margą grupę politikos neuosčiusių žmonių ir įtikino didelę dalį mūsų rinkėjų balsuoti už juos. Ši marga publika kuria mums įvairiausius draudimus, buldozeriu reformuoja aukštąjį ir vidurinį mokslą, sveikatos apsaugos sistemą. O ką mes? Galime iš jų šaipytis, tačiau truputį pašieptas Ramūnas Karbauskis prilygino save vaikui, iš kurio mokykloje tyčiojamasi. Siūlau „valstiečių“ lyderiui paprašyti Česlovo Juršėno parodyti savo karikatūras, kurias jis rinko visą politinę karjerą. Politikoje, ypač demokratinėje, humoras ir satyra yra svarbi piliečių poveikio politikams priemonė. Jei išrinkti politikai pasirodė netinkami tam darbui, nejaugi reikia tylėti?
O gal pašaipų bijantys politikai nori, kad žmonės juos išvaikytų? Juk užtektų kokio šimto tūkstančių piliečių Seimui apsupti ir pareikalauti pirmalaikių rinkimų. Negi Seimo nariai nesutiktų su tokiu pasiūlymu? Dar 1776 metais priimtoje Nepriklausomybės deklaracijoje amerikiečiai įrašė, kad tauta turi teisę pakeisti valdžią arba ją sunaikinti. Marginalinei, niekada į Seimą nepatekdavusiai partijai (išskyrus vieną kartą, ir tik dėl Kazimieros Prunskienės charizmos) tapus valdančiąja jėga, išryškėjo mūsų pilietinės visuomenės silpnumas. Jau pirmi metai valdžioje parodė, kad iš valdančiųjų galime tikėtis ne vieno keisto sprendimo, tačiau esminių reformų, kurios padėtų nesivilkti Europos Sąjungos uodegoje, regis, vargu ar sulauksime. Ar galime kaip nors paveikti valdančiuosius?
Tik pajėgi pilietinė visuomenė neleis politikams įsijausti į fasadinį tautos atstovų vaidmenį, kuris dažnai slepia asmeninės naudos siekį ir abejingumą valstybei bei jos piliečiams. Čia pašaipa yra viena veiksmingesnių priemonių. Kartu tai nereiškia, kad mes, pašaipūs piliečiai, negerbiame savo valstybės ir jos parlamento. Gerbiame, nes tai mūsų valstybė, tačiau šis jausmas nereiškia automatinės pagarbos tiems, kurie laikinai ir dažnai būdami to neverti tapo Seimo nariais, siekiančiais reguliuoti mūsų visų gyvenimą pagal savo supratimą.
Vytautas Dumbliauskas – Mykolo Romerio universiteto docentas.