Esu Santa Klimavičiūtė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo saugumo akademijos aplinkosaugos teisės studijų programos antrojo kurso magistrantūros studentė. Domiuosi verslo ir politikos pasauliu, dalyvauju įvairiuose mokymuose ir verslo susitikimuose.
Mano kelionė MRU prasidėjo kiek neįprastai. Iš pradžių į universitetą įstojau pasirinkusi socialinio darbo magistrantūros krypties studijas, tačiau paskutinę minutę persigalvojau ir nusprendžiau pasirinkti anksčiau minėtas studijas. Taip atsitiko todėl, kad dar prieš pradėdama studijas susimąsčiau, kokia bus dėstoma disciplina. Aplinkosaugos teisės pavadinimas man pasirodė patrauklesnis nei socialinio darbo magistrantūros krypties studijos, todėl ir nusprendžiau greitai „persikvalifikuoti“.
Studijuodama čia išmokau labai daug. Mane labai sudomino dėstomi dalykai, ėmiau daugiau skaityti, analizuoti, suvokti tam tikrus teisinio aplinkosaugos reguliavimo santykius, susipažinau su esminėmis darnaus visuomenės vystymosi idėjomis, šiuolaikiniais aplinkos apsaugos reikalavimais. Todėl norėčiau pasidalinti savo požiūriu į pasaulyje vykstančius aplinkosaugos teisės procesus.
Aplinkosaugos sritis man nėra svetima – dažnai ir pati inicijuoju bei dalyvauju su ja susijusiuose projektuose. Viename iš tokių renginių susipažinau su MRU alumne Deimante Markevičiūte. Pokalbio metu Deimantė pristatė „Sengirę“ – pirmąjį socialinį projektą, vystomą kartu su projektu „Surink Lietuvą“. Tai seniesiems Lietuvos miškams išsaugoti skirta iniciatyva (soc. tinkluose žinoma kaip #Tavolaukinisherojus).
Šio projekto metu gaminami riboto leidimo sengirių flora ir fauna siuvinėti džemperiai, o to tikslas – surinkti 15 tūkst. €. Surinkęs šią paramą „Sengirės fondas“ įsigis mišką, kuris per 200–300 metų taps senąja giria ir puoselės Lietuvos biologinę įvairovę.
Deimantė paaiškino, kad kuriant fizinį produktą susiduriama su perteklinės gamybos problema, bei papasakojo, kad jos džemperiai gaminami tik pagal užsakymą, o tekstilės likučiai naudojami kitiems aksesuarams kurti, atraižos naudojamos guoliukams, vežamiems į gyvūnų globos namus, prikimšti. Taip pat ji pradėjo diegti produktų surinkimo sistemą, siekdama tvarumo ir žmonių suinteresuotumo ja naudotis. Galiausiai Deimantė man pasiūlė prisijungti prie šios iniciatyvos, todėl aš pradėjau skleisti žinią apie šį projektą.
Kartu su Deimante nutarėme, kad „Sengirės“ projektas turėtų būti žinomas kuo didesnei auditorijai, todėl sukūrėme viešinimo tarp moksleivių sistemą ir tikimės, kad projektas įgaus svertą. Vedamos gerų idėjų sieksime, kad pasaulis veiktų žiedinės ekonomikos principu, kur nė viena šiukšlė neliktų be paskirties.
Kitas projektas, kuriame dalyvauju, yra zero waste, arba kitaip – gyvenimas be atliekų. Man dar studijuojant VSA dėstytoja Daiva Bereikienė užsiminė apie zero waste judėjimą. Labiau pasigilinusi sugalvojau, kaip galėčiau prisidėti prie šio judėjimo, plačiai paplitusio tiek Europoje, tiek pasaulyje. Pamaniau, kodėl mes čia Lietuvoje mažai ką apie tai žinome ir darome. Žinoma, domėdamasi atradau zero waste sekėjų, bendraminčių, kurie plėtoja šią ideologiją. Taip pat radau verslų, kurie siūlo su zero waste idėjomis susijusius projektus. Tačiau supratau, kad reiktų labiau skatinti visuomenę, pradedant nuo darželio, tęsiant mokyklose, universitetuose ir vis platesniame visuomenės rate, kad tai taptų ne tik teorija, bet ir gyvenimu būdu.
Kitas dalykas, paskatinęs mane prisijungti prie šio projekto, – VSA dėstytojos Erikos Matulionytės-Jarašūnės paskaitos apie ekosistemos ir biologinės įvairovės išsaugojimą. Atsiskaitymui pas šią dėstytoją pasirinkau temą pavadinimu „Lietuvos Raudonosios knygos ekosistemų ir biologinės įvairovės išsaugojimas“. Pasidomėjau, kodėl nyksta flora ir fauna Lietuvoje bei kitose pasaulio šalyse. Supratau, kad atsakymas slypi žmogaus veikloje, ir padariau išvadą, jog ypač svarbu, kad zero waste filosofija taptų gyvenimo būdu.
Būtent dėl šių dėstomų dalykų, šių dėstytojų dėka atsirado noras prisidėti prie zero waste idėjų plėtros ir taip „Facebook“ platformoje gimė grupė „Nertinė Dama“. Dabar galiu drąsiai teigti, kad man puikiai sekasi įgyvendinti kelis zero waste principus.
Laisvu metu neriu įvairius nėrinius, tokius kaip padėklai po lėkštėmis, padėkliukai kavos ar arbatos puodeliams, rankinės, pirkinių krepšeliai ir kt. Gamyboje naudojamos virvelės iš medvilnės, sudėtinių šilko dalių, neretai naudoju medžio detales. Atrodo, nieko ypatingo nerti vąšeliu, tačiau svarbu tai, kad šie gaminiai yra daugkartinio naudojimo, lengvai prižiūrimi, plaunami ir gali būti naudojami nesuskaičiuojamai daug kartų, be to, jie yra gražūs, šilti, vertingi dėl jų gamybos ypatumo. Šiandieninė mūsų rinka yra perpildyta plastiko ir kitų iš įvairių cheminių sudėtinių medžiagų pagamintų vienkartinių, pigių daiktų, kurie atsiduria mūsų šiukšlių dėžėse, o juos pakeičia kiti tokie patys daiktai, dėl ko mes turime augantį atliekų kiekį savo šiukšliadėžėse.
Mano tikslas – kad mūsų naudojami daiktai būtų tvarūs, daugkartiniai, draugiški aplinkai ir kuo mažiau jų būtų sąvartynuose. Gamindama šiuos darbus skatinu juos naudoti ne tik patiems, bet ir dovanoti kitiems, juk tokių gražių dalykų galima sukurti rankomis ir iš tvarių produktų, kurių tikrai neteks po pirmo naudojimo išmesti. Gamindama šiuos darbus aš neatlygintinai mokau ir kitas moteris tuo užsiimti, rengiu mokomuosius vaizdo įrašus, taip pat darau susitikimus su paauglėmis, kurias mokau rankdarbių, kaip draugauti su virvelėmis ir vąšeliu. Šių susitikimų metu mes kalbamės ir mokomės sumažinti atliekų kiekį, mąstyti apie tvarius gaminius, produktus ir pan.
Iš pradžių grupėje „Nertinė Dama“ buvo tik keletas moterų, bet dabar mūsų jau daugiau nei tūkstantis ir augame toliau. Nors man lieka labai mažai laisvo laiko sau ir šeimai, aš labai džiaugiuosi, kad ši veikla tapo tokia užkrečiama. Pastebiu, kad tokius gaminius klientai perka ne tik sau, bet ir kaip dovanas kitiems. Mes kartu su „Nertinės Damos“ merginomis tarpusavyje netgi mainomės savo sukurtais daiktais-gaminiais.
Taip pat matau, kad auga paklausa ir susidomėjimas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Man tikrai džiugu, kad mano tvarūs rankdarbiai virsta dovanomis vis platesnei auditorijai, tokiu būdu yra skatinamas zero waste principas mažinti vienkartinių produktų vartojimą.
Žingsnis po žingsnio, skleisdama zero waste žinutę, susipažinau su Kristina Pažūsiene, kurią rasite socialiniame tinkle „Facebook“ kaip „Madame Provinciale“. Su ja sutarėme kartu aktyviai prisidėti prie mano idėjų. Kristina gamina levandų hidrolatą, levandų kvapo sojų vaško žvakes, džiovina levandų žiedlapius arbatai ir yra levandų sodybos, kurioje ir auginamos levandos, savininkė. Sutarėme, kad „Madame Provinciale“ prisidėdama prie tvarumo idėjų gamins natūralaus vaško žvakes ir pilstys levandų hidrolatą į klientų atsineštą tarą. Tokiu būdu klientai prisideda prie tvarumo ir turi galimybę prekę įsigyti šiek tiek pigiau. O pasibaigus įsigytai prekei, tarkime, hidrolatui arba žvakei, Kristina dezinfekuoja atneštą tos prekės tarą ir vėl pripildo. Tai kelias į tvarų verslą, antrinis naudojimas, daugkartinio naudojimo ciklas.
Iš esmės kalbinti ar įkalbėti šioms idėjoms nereikėjo. Mums abiem aplinkosaugos tema nesvetima, be to, tai puiki iniciatyva ir pavyzdinis tvaraus verslo modelis kitiems. Mes abi suprantame, kad jau laikas imtis priemonių, norint prisidėti prie aplinkos apsaugos.
Su minėtomis moterimis vykdoma zero waste veikla ir bendruomeniškumas visada palieka gerų emocijų ir sprendimų.
Norėčiau kiek plačiau pristatyti Jums savo aplinkosauginę veiklą, hobį, kuris virto tikrai gražia idėja, o gal net savotišku verslu.
Zero waste – tai gyvenimas be atliekų. Suvokiame, kad atliekos, patekusios į sąvartynus ar aplinką, teršia gamtą, kelia grėsmę gyvūnijai, augmenijai ir mūsų sveikatai. Suprantame, kad per vieną dieną nepavyks pradėti gyventi taip, jog nepaliktume jokių atliekų, tačiau pradėję laikytis zero waste principų, galime stipriai sumažinti atliekų kiekį ir apsaugoti nuo taršos save ir ateities kartas. Zero waste kertiniai principai – atsisakyk, sumažink, naudok pakartotinai, perdirbk, kompostuok.
Kaip jau minėjau, mūsų rinka yra perpildyta plastiko ir kitų vienkartinių, pigių daiktų, pagamintų iš įvairių cheminių sudėtinių medžiagų, kurie kaskart atsiduria mūsų šiukšliadėžėse, o juos vėl pakeičia kiti tokie pat daiktai, dėl ko mes turime augančių atliekų kiekį savo šiukšliadėžėse.
Tačiau juk kaip patogu, kai turime nertą maišelį, su kuriuo galime eiti į parduotuvę ir kurį paskui grįžę galime skalbti ir vėl keliauti apsipirkti, tai ne plastikas ir nebus pamestas kažkur stalčiuje ar lentynoje, be to, rankinėje ar automobilyje užims mažai vietos. Kitas dalykas, manau, labai puiki idėja turėti būtent tokio dydžio nertą pirkinių maišelį, kad pirktume tiek produktų, kiek reikia, o ne perteklinį kiekį, kurio paskui nesuvartojame ir maistą tiesiog išmetame. Perkant visada reikėtų skaičiuoti, kad pirktume tiek, kiek reikia mūsų buičiai ir telpa į mūsų nertą maišelį, jokių perteklinių produktų.
Kitas pavyzdys – mano gaminami padėkliukai po lėkšte pagal kliento namų interjero spalvas, detales, norimą dydį. Tokie padėkliukai puoš stalą švenčių metu ar tiesiog kasdien bus gražus, patogus, tvarus akcentas, juos kuo puikiausiai galima skalbti ir vėl naudoti, jie nekeis nei spalvos, nei formos. Iš virvelių gimsta gražiausi dalykai – nuo mažų iki didelių projektų, net kilimų ar antklodžių, o kiekvienas gaminys yra žymimas atskiru zero waste ženklu, kad žmonės matytų ir domėtųsi šia tema.
Taip pat vienas mano įdomesnių darbų – gaminti verslų-renginių vizitines korteles iš medžio, t.y., išraižant mediniame dirbinyje norimus rekvizitus ir apneriant šilko virvele. Šią vizitinę kortelę-padėkliuką, kavai ar arbatai, galima tiesiog dovanoti kaip vizitinę kortelę ar naudoti įstaigoje kaip įmonės ar verslo reprezentacijos idėją. Tai geras derinys verslo socialinei atsakomybei plėsti, kuris parodo verslo aplinkosaugos kultūros suvokimą.
Augant „Nertinei Damai“ ir atsirandant vis daugiau norinčių prisidėti prie aplinkosaugos temų ir šių mano idėjų išsikėliau tikslą aktyviai dalyvauti ir toliau tęsti „Nertinės Damos“ projektą, skelbdama zero waste požiūrį į gyvenimą be atliekų.
Pasidžiaugsiu, kad esu gavusi siūlymą dalyvauti stovyklose, tokiose kaip „Emotional Freedom“ dirbtuvės, kure bus galima puikiai atlikti švietėjišką misiją viešinant ar pamokant, kaip galime prisidėti prie zero waste idėjos, gyventi tvariai, mažinti atliekas ir kuo labiau saugoti tai, ką turime, kad švarus pasaulis ir mums ir ateities kartoms. Nuoširdžiai kviečiu dalyvauti šiame judėjime ir stovykloje, kurioje dalinsiuosi sukauptomis zero waste žiniomis, nėrimo pamokomis.
Mano tikslas – kad moterys, kurios daro šiuos nėrinius, mokytų to ir savo dukras. Svarbu išmokyti ir kitus būti atsakingus ir protingus, kad susimąstytų, jog viskas priklauso nuo mūsų pačių mąstymo, gyvenimo būdo. Yra ir kitokios šio „Nertinės Damos“ projekto naudos – tai darbas drauge, dėl kurio užmezgame draugystes, atsipalaiduojame ir gerai leidžiame laiką tiesiog bendraudamos, taip pat tai savo kūrybiškumo ir moteriškumo atskleidimas. Kūryba ir darbas su vąšeliu atpalaiduoja, suteikia laisvę idėjoms, mintims, sukuria terpę santykiui vystytis – kad ir nepažįstamų moterų tarpe, mes puikiai sutariame ir atrandame sąlyčio taškų. Aš pastebiu, kiek daug yra moterų, kurios sukuria nepaprastai gražius darbus, kiek įdeda meilės ir širdies į gaminį.
Bea Johnsom „Namai be atliekų“ tai mano vadovas, kuomet aš atradau eilę paprastų tvaraus gyvenimo būdų, priemonių kaip aš galiu pritaikyti sau ir savo šeimai ir man svarbiausia tai, kad aš tuo pradedu dalintis ir su kitais.
Mano namuose maisto gaminama tik tiek, kiek reikia tam kartui valgyti, valgis gaminamas naudojant mažiau įmantrių ingredientų. Produktus kraunu į savo nertą maišelį. Visada esu numačiusi, ką gaminsiu ir kokių būtiniausių maisto produktų reikia, pagalvoju, kiek jų tilps į nertą maišelį ir kelioms dienoms ar keliems kartams galiu pagaminti šeimai vakarienę. Aš išmokau valgyti sočiai, saikingai ir skaniai su mažesniu ir kiekiu maisto produktų nei ankščiau. Namuose birius produktus laikau stikliniuose induose. Kava, arbata perkama tik sveriama ir tik sertifikuotose parduotuvėse. Tam tikros interjero detalės, skirtos šventėms ar draugų sutikimui, yra nertos mano pačios. Drabužiai, buitiniai prietaisai tik tie, kurių reikia, geros kokybės, ilgai tarnaujantys. Mūsų šeimoje dažniausiai perkami drabužiai, turintys ženklą, rodantį, kad rūbas yra draugiškas aplinkai. Aišku, jie kainuoja brangiau, tačiau jų dėvėjimosi koeficientas aukštesnis, be to, perkama tiek, kiek jų reikia turėti pagal mūsų klimato tendencijas. Nenešiojami drabužiai dovanojami žmonėms arba atiduodami į „Carito“ ar socialinių paslaugų centrus, o visiškai nenaudojama tekstilė tampa atliekomis. Automobilis neatsiejamas dalykas, tačiau vasaros metu jis naudojamas tik pramogos tikslui pasiekti ir esant nepalankioms oro sąlygoms vykti į darbą, o šiaip daugiausia keliauju pėstute ir dviračiu. Ir tai tik maži žingsneliai tvarumo link.
Galėčiau pasidžiaugti ir tuo, kad man pavyko įgyvendinti puikų sumanymą. Gamyboje išnaudojus virvelę gaminiui visada lieka plastikinės tūtelės, liaudyje vadinamos „babinomis“, įprastai jos tiesiog išmetamos kaip atliekos, tačiau aš visas jas renku, net ir iš kitų moterų, darančių iš virvelių gaminius, mainais dovanoju naujas pilnas ričių „babinas“, o tiekėjui grąžinu tuščias antriniam naudojimui. Tokiu būdu tuščios „babinos“ vėl virsta naujomis, ir taip tas ratas sukasi, nes jos atkeliauja pas mane ir vėl atgal ratu. Labai džiaugiuosi šia idėja ir pasiektu susitarimu.
Mano ateities vizija – kad kuo daugiau žmonių prisidėtų prie mano idėjų, suvoktų šių zero waste principų svarbą, įsisąmonintų, kad net ir mažais žingsniais keisdami savo elgseną ir buitį galime pakeisti ir aplinką. Juk galiausiai gausime naudą mes patys ir gamta.
Pati vadovaujuosi tokia taisykle: viskas, kas per metus nebuvo panaudota, pvz. nedėvėtas, neužsidėtas drabužis, nenaudotas prietaisas, vienareikšmiškai ieško naujų namų ir nesvarbu, ar tai visiškai naujas daiktas ar dėvėtas – jis, mano supratimu, jau man nereikalingas ir aš puikiai gyvenu be jo. Ir labai gerai dėl to jaučiuosi, nes nebėra papildomų dulkių ir užkimštų erdvių, ir aš dar, ko gero, turėčiau trumpinti šį terminą iki pusės metų. Šie gyvenimo principai ateina natūraliai, kai domiesi ir suvoki prasmę to, ką darai.
