Vilma Miglinė. Ekstremaliųjų situacijų valdymas ir lyderystė - MRU
Naujienos

30 kovo, 2020
Vilma Miglinė. Ekstremaliųjų situacijų valdymas ir lyderystė
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Kiekviena ekstremalioji situacija yra unikali, o ekstremaliųjų situacijų valdymo procesas vyksta nuolatos besikeičiančiomis, kompleksinėmis ir neretai chaotiškomis sąlygomis. Taigi, ar iš vis įmanoma tinkamai pasiruošti ekstremaliajai situacijai? Kokie valdymo aspektai ir kokios lyderio savybės svarbūs šioje dinamiškoje aplinkoje? Anot krizių valdymo teorijos, siekiant užkirsti kelią ekstremaliosioms situacijoms ir sėkmingai susidoroti su jomis, valdymas turi apimti požiūrio formavimą ir koordinavimą kartu su suinteresuotosiomis šalimis, svarbus bendradarbiavimas tarp visuomeninių organizacijų, verslo, bendruomenės grupių. Veiksmingas reagavimas į nelaimę ir atsistatymą po jos priklauso nuo vietos valdžios institucijų, verslo įmonių ir bendruomenių bendradarbiavimo. Ypač svarbu, kad iš anksto būtų paskirtos atsakingos institucijos ir deleguoti specialistai. Tik išankstinis geras vadovavimas gali užtikrinti veiksmingą valdymą ekstremaliosios situacijos atveju. Taigi, kai dar iki ekstremaliosios situacijos vadovaujama netinkamai ir nėra paskirta atsakingų specialistų, tikėtina, kad įvykio atveju vadovavimas nebus veiksmingas. 

Netgi tuomet, kai manoma, jog vadovavimas iki ekstremaliosios situacijos yra geras, deja, jai įvykus, vis tiek dažniausiai kyla problemų. Ekstremaliosios situacijos atveju iškilusios nesėkmės dažnai yra susijusios ne su vadovavimo struktūra, o su pačiu sprendimų priėmimu. Užsitęsusios diskusijos dėl sprendimų priėmimo adekvatumo gali užimti ilgą laiko tarpą, dėl ko gali kilti kur kas daugiau neigiamų pasekmių. Svarbu pabrėžti, kad ekstremaliųjų situacijų valdymo specifika, poreikis koordinuoti ir sinchronizuoti įvairių institucijų veiklą, veikti kraštutinėmis, sudėtingomis aplinkybėmis, apima ir lyderystės, o ne vien formalaus procedūrinio vadovavimo poreikį. 
 
Dar daugiau - vadovaujant ekstremaliosios situacijos likvidavimo procesui, nepaprastai svarbi lyderio savybė yra lankstumas. Vadovaujantis asmuo tokioje situacijoje privalo ne tik priimti adekvačius susidariusiai situacijai sprendimus, tačiau ir dirbti, derinti veiksmus su visa valstybinio valdymo sistema. Taip pat ekstremaliosios situacijos valdymo metu svarbu efektyviai koordinuoti civilinės saugos sistemos subjektų, karinių vienetų sąveikos planų įgyvendinimą. 
 
Nepaprastai reikšmingas vaidmuo tenka ir bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis organizacijoms, verslo struktūromis ir netgi bendruomenėmis. Dėl ekstremaliųjų situacijų dinamiškumo ir kompleksiškumo, svarbu suprasti, kad visi valdymo procesai yra tarpdisciplininiai, vadovaujami lyderių iš skirtingų institucijų. Ekstremaliosios situacijos atveju pagalbą gali teikti ugniagesiai gelbėtojai, sveikatos priežiūros specialistai, policija, kariškiai, bendruomenės atstovai, savanoriai, nevyriausybinės, socialinės ir kitos organizacijos. Vadovavimo ir koordinavimo sunkumų gali kilti ir dėl elementaraus nuovargio, konfliktų ar „nepasidalijimo valdžia“ vykdant naujas su įvykiu susijusias užduotis, bei nesutarimų dėl organizacijų jurisdikcijos, konsensuso tarp organizacijų stokos. 
Valdymo sunkumų gali sukelti ir pats biurokratijos koncepcija grįstas ekstremaliųjų situacijų valdymas. Būtent todėl siekiant užtikrinti tinkamą valdymą ekstremaliosios situacijos atveju, svarbus bendradarbiavimas ir partnerystė, pagrįsti aiškiais vaidmenimis, atsakomybe ir veiksmingu vadovavimu, kruopščiu planavimu. 
 
Visgi, nors planavimas ir gali sumažinti šiuos valdymo sunkumus, deja negali jų pašalinti visiškai. Akcentuotina, kad veiksmingas ekstremaliųjų situacijų valdymas automatiškai nekyla iš planavimo. Siekiant padidinti atsparumą ekstremaliosioms situacijoms, nepaprastai svarbu atitinkamai deleguoti funkcijas ir parengti personalą, turinį gebėjimų ir žinių atlikti tinkamus veiksmus situaciją visuose valdymo etapuose.  
 
Nieko nuostabaus, kad išsivysčiusios šalys paprastai turi didesnes galimybes tinkamai pasiruošti potencialioms grėsmėms iš anksto, tokiu būdu sumažindamos ekstremaliosios situacijos neigiamą poveikį ir sustiprindamos visuomenės psichosocialinį atsparumą. Kita vertus, naivu manyti, kad jei jau įvyko planavimo etapas, situacijos suvaldymas taip pat vyks sėkmingai. Gana dažnai tarp to kas suplanuota, ir kas iš tikrųjų vyksta ekstremaliosios situacijos metu, yra didelė spraga. 
 
Viena to priežasčių gali būti silpnas planavimas. Kad ekstremaliosios situacijos valdymas būtų kuo sklandesnis, būtina siekti visa apimančio planavimo ir bendros vieningos sistemos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo. Svarbiausias ekstremaliųjų situacijų valdymo tikslas – numatyti „blogiausią“ atvejį ir tuo metu esamomis sąlygomis stengtis, kad būtų kuo mažiau žmonių gyvybių, turto praradimo ar socialinės gerovės sutrikdymo.  
Deja, tik įvykus ekstremaliajai situacijai paaiškėja nacionalinio ekstremaliųjų situacijų valdymo plano efektyvumas ir kokybė. Šioje vietoje svarbią funkciją atlieka lyderis, kuris ekstremaliųjų situacijų valdymo procese turi pasižymėti tokiomis kompetencijomis kaip kūrybiškumas, gebėjimas derinti skirtingus interesus, planuoti, užtikrinti informacijos srautų judėjimą, valdyti laiką, spręsti kylančius konfliktus, tinkamai reaguoti į nuolatos besikeičiančią situaciją.
 
Lyderystės vaidmuo ekstremaliųjų situacijų valdymo procese vaidina ypač reikšmingą rolę, kadangi ekstremaliųjų situacijų metu priimti sprendimai gali daryti poveikį visuomenės psichosocialinei gerovei ne tik trumpalaikėje, tačiau ir ilgalaikėje perspektyvoje. Apibendrinant galima teigti, kad vadovavimo, koordinavimo ir lyderystės aspektai yra reikšmingi valdant ekstremaliąsias situacijas. 
 
Viso to pagrindas – išankstinis planavimas, procedūrų išmanymas. Nors Lietuva atrodo reliatyviai saugioje nuo ekstremaliųjų situacijų zonoje, akivaizdu, kad nelaimės dažniausiai užklumpa netikėtai. Siekiant užtikrinti ekstremaliųjų situacijų susidarymo rizikos mažėjimą, ypatingai svarbu atitinkamai organizuoti jų prevenciją. Galimų grėsmių identifikavimas, jų rizikos mažinimo priemonių suplanavimas ir veiksmingas vykdymas turėtų tapti kertiniais aspektais pasirengimo procese. 
 
Neabejotinai turėtų būti sistemingai vykdomos ir pasirengimo galimiems ekstremaliesiems įvykiams ir ekstremaliosioms situacijoms priemonės, kuriomis būtų užtikrinama reikalinga pagalba žmonėms ir taip sumažinamas pavojus jų gyvybei, sveikatai ir turtui. Taigi kiekvienos valstybės prioritetas turėtų būti sukurti psichologiškai ir socialiai atsparias visuomenes, kurios gebėtų susidoroti su ekstremaliąja situacija ir laiku atsigauti po jos. 
Dr. Vilma Miglinė, Mykolo Romerio universiteto Sveikatos laboratorijos narė