Oskarams nominuotame ir Kanų festivalio apdovanojimą pelniusiame filme „Medžioklė“ (rež. T. Vinterberg, 2012 m.), darželio auklėtojas buvo apkaltintas seksualiniu nusikaltimu prieš mažametę. Filme vaizduojama scena, kurioje žaidimų aikštelėje mergaitė pabučiuoja auklėtoją į lūpas, o šis griežtai ją sudraudžia už tokį elgesį. Po šio įvykio, mergaitė užsidaro savyje, o jos brolis tuo pat metu jai parodo suaugusiems skirtą vaizdo įrašą. Darželio direktorė sunerimusi dėl mergaitės keisto elgesio, klausia, kas atsitiko, o pastaroji pasakoja mačiusi auklėtoją nuogą. Filmo siužetas verčia žiūrovą ne kartą kelti klausimą – kas gi iš tiesų sako tiesą: mergaitė ar darželio auklėtojas? Nors tai tik fiktyvus pasakojimas, deja, realus pasaulis savo žiaurumu dažnai pranoksta net ir pačius drąsiausius scenarijus. Šiandienos pasaulyje, kur tiesos ir melo ribos blunka, teisminio proceso apklausos tampa gyvybiškai svarbiu, o ir dažnu atveju vieninteliu įrankiu ieškant teisybės. Tokios apklausos gali padėti atskleisti nusikaltimo detales, surinkti įrodymus ir netgi išgelbėti nekaltus žmones nuo įkalinimo bausmių.

Pasirodo, „vaiko apklausa – sudėtingas procesas“, - teigia Mykolo Romerio universiteto doktorantas Aleksandr Segal. Anot jo, „vaikus lengva paveikti: užmezgus ryšį su vaiku - jis gali papasakoti daug, tačiau netinkami klausimai gali lengvai jį paveikti. Blogiausia, kad patys apklausėjai ne visada suvokia savo daromą įtaką.“

Psichologijos mokslo krypties doktorantas A. Segal savo disertacijos tyrimuose analizuoja vaikų, galimai patyrusių seksualinį smurtą, apklausas ir tai, kaip apklausėjo emocijos gali paveikti apklausos eigą ir sprendimų priėmimą. Dirbdamas teisės psichologu, jis pastebėjo poreikį išgirsti vaikų nuomonę tam tikrų teisinių konfliktų metu, tačiau atkreipė dėmesį, kad apklausos su vaikais, galimai patyrusiais seksualinį smurtą yra pačios jautriausios ir sudėtingiausios. Nepaisant iššūkių, jis pasirinko šią temą savo daktaro disertacijai. Tačiau kaip tyrinėti tokią, regis, pačiam žmogui kartais sunkiai apčiuopiamą sritį – emocijų poveikį tokiose jautriose apklausose?

Eksperimentai su virtualiais vaikais

Šiam tyrimui buvo taikomi modernūs metodai – apklausos su virtualiais vaikų avatarais (pagal lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą „E. kalba“, avataras yra virtualiosios tikrovės aplinkose naudojamas grafinis atvaizdas arba personažas, apibūdinantis virtualiąją asmenybę). Vadovaujamas dviejų profesorių, prof. dr. Rita Žukauskienės (Mykolo Romerio universitetas) ir prof. dr. Pekka Santtila (Niujorko universitetas Šanchajuje), A. Segal tyrimams pasitelkė virtualių vaikų apklausų platformą. Platforma buvo adaptuota lietuvių kalbai, sukurti lietuviški berniukų ir mergaičių avatarai, o taip pat parengti seksualinio ir neseksualinio smurto scenarijai. Tokiu būdu atsirado galimybė moksliškai tyrinėti jautrias temas, kurias anksčiau buvo sunku ar net neįmanoma pasiekti.

Pasirodo, kad praktiškai atlikta labai mažai tyrimų apie pačių apklausėjų emocijas. „Nors patyrę apklausėjai mano esantys atsparūs, profesionalūs ir gebantys emociškai susilaikyti, norėjome tai patikrinti moksliškai“, – teigia A. Segal. Patys tyrimo dalyviai nesitikėjo, kad Lietuvoje jau egzistuoja platforma, leidžianti bendrauti su virtualiu vaiku, užduoti jam klausimus per ekraną ir gauti atsakymus. Tyrimo dalyviai maloniai nustebo sužinoję, jog tokios technologijos jau egzistuoja Lietuvoje ir jiems suteikiama galimybė saugioje aplinkoje, nerizikuojant niekieno gerove ar gyvybe, treniruotis atlikti apklausas itin jautriomis temomis.

Kaip galima matuoti emocijas ir patvirtinimo šališkumą?

Emocijas galima matuoti dviem būdais: subjektyviai ir objektyviai. Subjektyvus metodas apima tyrimo dalyvių klausinėjimą, kokias emocijas ir kokiu intensyvumu jie jautė tam tikru momentu. Būtent šis metodas dažniausiai naudojamas tyrimuose, tačiau A. Segal tyrimuose buvo nuspręsta taikyti ir objektyvųjį metodą – emocijų, pasireiškiančių veide, analizę. Tam tikslui buvo naudojama iMotions programa, kurios technologija naudojama šiuolaikiniuose telefonuose veido atpažinimui atrakinant telefoną. Veido emocijų atpažinimo platforma leido išanalizuoti tyrimo dalyvių emocines reakcijas į virtualius avatarus bei aiškiai atsakyti kokias emocijas tyrimo dalyviai jautė prieš užduodant tinkamus (atvirus) ir netinkamus (uždarus) klausimus avatarams.

Pasakodamas toliau apie atliktus eksperimentinius tyrimus, doktorantas pažymi, kad „atlikta duomenų analizė, apimanti daugiau nei 2 000 apklausų iš įvairių eksperimentų, atliktų tiek mūsų, tiek užsienio kolegų. Rezultatai parodė, jog tyrimo dalyviai, turintys išankstinę nuostatą apie smurto buvimą, linkę šią nuostatą patvirtinti apklausos išvadose. Nustatyta, jog žmonės žymiai drąsiau priimdavo sprendimus, kad vaikas-avataras patyrė smurtą, tačiau gerokai nedrąsiau teigdavo priešingai.“ A. Segal tyrimo rezultatai yra naudingi teismams, kur prokurorai ir teisėjai privalo kritiškai vertinti ne tik apklausos turinį, bet ir jos formą. Pastarieji turi gebėti atpažinti, ar apklausos atlikėjas uždavinėjo teisingus klausimus ir juos tinkamai formulavo, ar savo klausimais galėjo paveikti vaiką ir jo parodymus.

Siekdamas išsiaiškinti, kaip klausimų formulavimas yra susijęs su apklausėjų emocine būsena, doktorantas atliko eksperimentus, kurių metu buvo matuojami psichofiziologiniai rodikliai: fiksuojamas širdies ritmas, širdies ritmo kintamumas ir prakaitavimo lygis. „Pagrindinės išvados rodo, kad tyrimo dalyviai, atlikdami apklausas, iš tiesų reaguoja emociškai. Negana to, patvirtinimo šališkumas apklausų metu pasireiškia įvairiais būdais, kaip pavyzdžiui per didesnį kiekį uždarų klausimų ar per didesnį pasitikėjimo lygį savo sprendimais. Tyrimo dalyviai, vertindami kitų atliktas apklausas, dažniau priimdavo sprendimą, kad smurtas įvyko. Tačiau daugiau nei trečdalis šių sprendimų buvo neteisingi. Be to, daugiau nei pusė tyrimo dalyvių susilaikė nuo sprendimo priėmimo, kai apklausoje dalyvavo smurto nepatyręs avataras“, - teigia A. Segal.

Tobulų apklausų nebūna? 

Kalbant apie praktinę apklausų pusę, doktorantas teigia, kad „nesu matęs nė vienos apklausos ar vertinimo, kuris nekeltų papildomų klausimų. Pavyzdžiui, kyla klausimų dėl duomenų fiksavimo: apklausa pradedama fiksuoti nuo kažkurio momento (jei iš viso fiksuojama), bet taip pat yra svarbu, kas buvo aptarta prieš pradedant apklausą, kaip vaikui buvo paaiškintos jo teisės, ar vaikas jas suprato, pavyzdžiui, teisę neduoti parodymų prieš artimuosius.“ Jo nuomone, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip visa tai buvo atlikta. Taip pat reikia įsitikinti, kad vaikas suprato savo teises. Pasitaiko atvejų, kai vaikas, laikui bėgant tampa sąmoningesnis ir pasisako, jog anksčiau duotuose parodymuose viską sumelavo.

Doktoranto tyrimo dėka Lietuvoje sukurta mokymų platforma lietuvių kalba, skirta apklausų atlikimo įgūdžių tobulinimui ir kokybiškesnių klausimų formulavimo gebėjimų ugdymui. A. Segal teigimu, „apklausas atliekantys asmenys, net ir turintys daug patirties, daro klaidas, kurios kartais gali būti esminės. Dėl to itin svarbios kokybės užtikrinimo procedūros. Pavyzdžiui, apklausos fiksavimas nuo pat pradžių leidžia vėliau įvertinti jos kokybę ir išanalizuoti galimą poveikį vaiko parodymams. Svarbu suvokti, kad tobulų apklausų, ko gero, nebūna. Todėl visada reikėtų išlaikyti kritišką požiūrį.

Smurto prieš jaunus žmones paplitimas

A. Segal yra vienas iš UNCOVABUSE projekto mokslininkų, vadovaujamų prof. dr. Ritos Žukauskienės. Komandos atliktas tyrimas atskleidė, jog 15,9 % jaunų Lietuvos gyventojų iki pilnametystės patyrė bent vieną seksualinio smurto formą, pradedant nuo netinkamų pokalbių ir baigiant penetraciniu smurtu (pagal „Lytiškai plintančių infekcijų terminologijos žinyną“, penetracija yra prasiskverbiamasis lytinis aktas). Tyrimas padeda suvokti šio reiškinio mastą ir pabrėžia gebėjimo tinkamai kalbėtis su vaiku svarbą. Doktorantas teigia, kad „nepriklausomai nuo to, ar tai vadinama apklausa ar tiesiog pasikalbėjimu, būtina, kad visi, dirbantys su vaikais, turėtų šį gebėjimą, įskaitant darželių kolektyvus, mokyklas, ligonines, teisėsaugą ir specializuotus centrus. Vaikai gali atsiverti bet kam, ir bet kuris asmuo gali tapti pirmuoju, kuriam teks priimti sprendimą, ką daryti toliau: perduoti informaciją tėvams, kreiptis į teisėsaugą ar vaikų teisių apsaugos specialistus. Tam, kad sprendimas būtų kuo teisingesnis, reikia žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje ir kaip fiksuoti duomenis.“

Lytinio švietimo trūkumas?

Doktorantas, paklaustas apie lietuvių gebėjimą kalbėti tokiomis jautriomis temomis kaip seksualinis smurtas, teigia, jog „tai nėra tema, apie kurią visi yra linkę atvirai kalbėti, ir tai yra suprantama. Grįžtant prie teisinio konteksto, mano patirtis su vaikų apklausomis seksualinių nusikaltimų kontekste rodo, kad jiems nėra lengva atsiverti. Prieš atsiskleidžiant ir papasakojant tyrimui svarbią informaciją, vaikams reikia užmegzti ryšį su apklausėju, įgyti pasitikėjimo lygį ir jaustis pakankamai komfortiškai bei saugiai, kad galėtų pradėti kalbėti. Galima įžvelgti ir kultūrinį aspektą, tačiau seksualinio smurto paplitimo tyrimas atskleidė, kad dažniausiai smurtą paaugliai patiria iš bendraamžių. Tai leidžia daryti išvadą, jog trūksta lytinio švietimo, ir šią sritį reikėtų stiprinti.“

Norintys daugiau sužinoti apie doktoranto A. Segal tyrimą, kviečiami kovo 22 d. 10 val. atvykti į Mykolo Romerio universitetą (Didlaukio g. 55, Vilnius, L-102 aud.), kur vyks disertacijos „Emocijos ir patvirtinimo šališkumas simuliacinėse vaikų seksualinio smurto tiriamosiose apklausose“ gynimas.