Savaites po rinkimų jau keičia mėnesiai ir viltys sulaukti iš TS-LKD sąžiningo rinkimų rezultato įvertinimo blėsta. Iškart po rinkimų Gabrieliaus Landsbergio puse lūpų pašnabždėtą „atsiprašom, kad ne viskas išėjo kaip norėjom“ kaip mat pakeitė triumfališkos pasakos apie geriausią visų laikų TS-LKD rezultatą. Jaunajam lyderiui paantrino rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys, kuris pareiškė, jog „pralaimėjimo nemato“ ir čia pat perėjo prie tariamai pasiektų rekordų apdainavimo. Ir ... taip ir liko.
Jei spręsti pagal partijos vadovybės tvirtai laikomą kalbėjimo liniją, konservatorių rezultatas rinkimuose esąs super-extra-moto-grafo-ultra-siautulingas. Organizuota pati geriausia rinkimų kampanija, socialiniais tinklais sugaudyti neregėti jaunuolių kiekiai, o pakliūti į valdžią sukliudė smulkmena: žaliavalstiečiai nedžentelmeniškai išdūrė dėl koalicijos, nes gavo veik dvigubai daugiau vietų Seime.
Na kaip jie galėjo? – girdime nuoskaudos gaideles G. Landsbergio porinkiminėse poringėse. Klaidos? Kokios klaidos – tai tik Vytautas Sinica ir kiti atskalūnai. Kritika ir savikritika? Na, mes jau susitarėme, kad laimėjome rinkimus ir reikia judėti link dar skambesnių pergalių... Ar tikimasi, kad ši masinė saviįtaiga – veiksminga psichoterapija palaikyti gerai nuotaikai?
Bet visų psichoterapijų motina psichoanalizė moko, jog sielos skausmus galima išgydyti tik ištraukus iš pasąmonės tikrąsias skausmo priežastis, taigi psichoterapija turėtų būti ne saviapgaulė, bet priešingai – šioks toks saviapgaulės dekonstravimas.
Pirmai pradžiai būtų gerai pripažinti, jog rinkimai skaudžiai pralaimėti, nes gauta dviem mandatais mažiau, negu visuotinai (bet ne visai pelnytai) nekenčiamas krizių premjeras Andrius Kubilius gavo prieš ketverius metus.
Be to, oponentas buvo ne antras populiariausias Lietuvos politikas Algirdas Butkevičius 2012-ais metais, bet Vijūnėlės A. Butkevičius pramuštu teflonu, tapęs didžiausiu šių rinkimų nevykėliu. Antrai pradžiai būtų gerai pasiaiškinti, kodėl įvyko toks konfūzas? Vienas apygardoje pralaimėjęs ir pagal sąrašą į Seimą nepatekęs konservatorius (pavardė autoriui žinoma) po rinkimų juokavo, jog reikia dėkoti žaliavalstiečiams, kad savo pergale apsaugojo TS-LKD ir Lietuvą nuo Gabrieliaus Landsbergio premjeravimo.
Galima su viskuo sutikti, išskyrus tai, jog nuopelnai – vien valstiečiams. Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G. Landsbergis, kai per dvi savaites tarp pirmojo ir antrojo rinkimų rato ėmėsi vadovauti iš lubų sudarytai koalicijai su valstiečiais, pasiskyrė save premjeru ir pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas.
Tai stipriai skyrėsi nuo paskutinio mėnesio iki pirmojo rato, kai palyginti nuosaikus ir paprasčiausiai atsargus TS-LKD ir jos pirmininko stilius, pakankamai adekvatūs pasirodymai rinkimų debatuose, galop padidėjęs Ingridos Šimonytės matomumas davė gerą rezultatą ir užkėlė lūkesčius dėl antrojo turo.
Pasirodo, užkėlė per aukštai, nes TS-LKD lyderio galva visiškai susisuko. Kiek trūko, pridėjo senelis geraširdiškai paaiškindamas, esą anūkas subrendęs premjerauti. Į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G. Landsbergis.
Ar galima sugalvoti geresnę visų rinkėjų mobilizaciją prieš konservatorius, negu siųsti rinkėjams žinią, jog vyriausybei vadovaus žmogus, arogancijos pliūpsniu tarp dviejų rinkimų turų išsidavęs, jog akivaizdžiai stokoja patirties ir brandos. D. Kreivys aiškino, esą per Lietuvą nuėjo valstiečių „banga“, bet jis pamiršo pridurti, kad tą cunamį TS-LKD vadovas sukėlė pats. Lemtinguose ketvirtadienio prieš antrąjį ratą debatuose G. Landsbergis ramiausiai samprotavo apie mokytojų atleidimus ir universitetų uždarymus ir tuo parodė, kad TS-LKD augina naują makrochirurgą, džiugiai tiesiantį skalpelį operuoti visuomenę be nuskausminimo.
Bijau, kad nesuprantamo pasipūtimo proveržis per tuos debatus anūkui yra tas pats, kas seneliui daina per prezidento rinkimus „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o šimtai – liūdės?” – sykį išgirdus pamiršti sunku. Socialiniais tinklais pritrauktas rekordinis jaunimo balsavimas pirmajame rate, kuriuo guodžiasi TS-LKD vadovybė, pačio G. Landsbergio pastangomis antrajame rate sumažėjo per pusę. (Konservatoriai linkę matyti tik gerą naujieną ir suka akis nuo blogos).
Dar buvo viltis, kad sutriuškinimas antrajame rate privers atsikvošėti ir šiek tiek pažeminti aukštai paimtą triumfališką gaidą.
Deja, registras pažemėjo ne per daugiausia: gausų vienaskaitos asmenvardžio „aš“ vartojimą per dvi pasiskelbto premjeravimo savaites – „aš siūlau, aš planuoju, aš matau, aš įžvelgiu“ – pakeitė daugiskaitinis „mes“, kai retais atvejais svarstomąja nuosaka buvo sakoma neįtikima prielaida, kad „mes galėjom padaryti klaidų“. Be viešumon ištrūkusio lyderio pasipūtimo, kita svarbi pralaimėjimo priežastis buvo senas politinis bagažas. Dar birželį teko rašyti, kad TS-LKD į rinkimus eina su senamadišku verslo skatinimo planu ir be lašo dėmesio socialiniams klausimams, į ką rinkėjai adekvačiai atsakė skambiu antausiu: kodėl jie turi balsuoti už partiją, kuriai visiškai nerūpi?
Čia savo atsakomybės dalį tektų prisiimti rinkimų štabo vadovui D. Kreiviui, kuris nė nebandė TS-LKD rinkimų kampaniją nukreipti toliau, negu siekia siauras stambaus verslo regėjimo laukas. Atmetus Eligijaus Masiulio kyšio skandalą, ar tai labai skiriasi nuo liberalų?
Atmetus Vijūnėlę ir auksinius šaukštus, ar labai skiriasi nuo socialdemokratų didžiųjų darbdavių malonininimo per „socialinį“ modelį, juolab kad D. Kreivys pats balsavo už naują darbo kodeksą? Buvo ir smulkesnių klaidų, pavyzdžiui pusę metų iki rinkimų G. Landsbergį ištikęs dešiniosios koalicijos su žaliavalstiečiais regėjimas. Sunku suvokti, kaip konservatoriui gali šauti į galvą laikyti dešiniąja iš esmės kolūkines vertybes išpažįstančią partiją. Bet kažkaip šovė, ir tiek prisikalbėjus apie koalicijos regėjimą buvo sunku rišliai pagrįsti logišką sprendimą neiti į koaliciją ir tik Irena Degutienė tiesiai šviesiai pasakė: koalicija su valstiečiais neįmanoma dėl nesuderinamų vertybių.
Pagal vertybes Tėvynės Sąjungos krikščionys demokratai tarytum galėjo TS-LKD rinkimų platformai pridėti socialinį matmenį: jie kažkada kalbėjo apie žmogų ir minėjo katalikų Bažnyčios socialinį mokymą. Bet per šiuos rinkimus krikdemai buvo išėję akademinių atostogų ir į viešąją erdvę sugrįžo tik valdžios dalyboms: su Pauliaus Saudargo pasiūlymais skubiai jungtis į koaliciją su valstiečiais, nes „tauta mums suteikė mandatą“.
O Žygimantas Pavilionis nėjimą į koaliciją net prirašė Maskvos rankai – tas pats Ž. Pavilionis, kuris po 2012 m. Seimo rinkimų, tada ambasadorius JAV, pareiškė, jog A. Kubiliaus ir konservatorių užsienio politika buvusi baisi, o štai socialdemokratų – visada puiki. Krikdemų pabruzdėjimų komiškumas neturėtų reikšti indulgencijos G. Landsbergiui toliau pirmininkauti: suprask, jei „ne aš, tai jie“.Sunku įsivaizduoti, kad su tokiais nuopelnais rinkimų rezultatui G. Landsbergis galėtų nepasitraukti.
Tačiau būtų geriau, kad tai įvyktų radus sutarimą dėl įtikinamos pamainos, kuri signalizuotų ne tik veidų, bet ir turinio pasikeitimą – o čia be „jų“ – krikdemų – yra ir kitų variantų. Vienoje televizijos laidoje Eugenijus Gentvilas aiškino gerai pažįstąs Gabrielių – jis tikrovėje esąs labai protingas liberalas, kuriam tenka vargti su TS-LKD talibais. Tokia konservatorių lyderio projekcija verste verčia ieškoti ideologiškai aiškiai angažuoto konservatizmui bei švelnesnio ir kuklesnio temperamento pirmininko. Po šių rinkimų bet koks nuosaikesnis, šiltesnis, tariamo genijaus žyme nepažymėtas kandidatas būtų geriau.
Pageidautina, kad juo taptų ne dar vienas parašiutininkas iš URMo ar kitur, bet kažkas jau sudėvėjęs partijoje geležines kurpes. Yra jaunų, bet patyrusių politikų, kurie moka nuoširdžiai sugyventi su senbuviais, kartu yra pakankamai modernūs rasti kompromisinius sprendimus ir kalbėjimą, kuris kantriai vienytų skirtingas
TS-LKD kartas ir sparnus ir negailėtų dėmesio žmonių problemoms. Kandidatų daug ir nežinau, kas geriausias, bet, mano subjektyvia nuomone, TS-LKD šiuose rinkimuose turėjo du neabejotinus didvyrius – ir abu yra moterys – Ingridą Šimonytę ir Moniką Navickienę. I. Šimonytė buvo, yra ir greičiausiai dar ilgai bus geriausia, ką TS-LKD gali rimtai pasiūlyti žmonėms į premjerus, bet ji formaliai net nėra partijos narė. M. Navickienė galėtų būti pakankamai gera kompromisinė pirmininkė: ne vienų metų patirtis atsakingojo sekretoriaus poste reiškia gerą partijos virtuvės pažinimą; ji nėra, tikiuosi, per daug susitapatinusi su kažkuria grupuote partijos viduje ir tai yra gera pozicija vienyti ir konsoliduoti partiją.
Bet kuriuo atveju būtina sąlyga yra girdėti ir suprasti skirtingus balsus partijos viduje, o ne užsisklęsti nepramušame jaunalandsberginio autizmo šarve. Ir svarbiausia: M. Navickienė buvo bene vienintelė TS-LKD atstovė, kuri kalbėjo, jog kažkam reikia rūpintis Naujosios Vilnios žmonėmis, ir kuri pritraukė kitų partijų rinkėjų balsus. Gal šis, gal kitas kandidatas, tačiau bet kuriuo atveju sunku tikėti kokia nors TS-LKD ateitimi, jei rinkimų rezultatas nebus deramai įvertintas ir pirmininkas nepasikeis. Nes alternatyva yra liūdna – V. Sinicos sindromas: užspausti kritiką, paleisti į darbą priežiūros komitetą, ir valyti partiją nuo kitaminčių. Tai reikštų, jog TS-LKD kaip komandinio mąstymo institucija liaunasi egzistavusi.
Virginijus Valentinavičius yra MRU politikos ir vadybos fakulteto dekanas. Komentaras publikuotas portale delfi.lt