Dar prieš kelis dešimtmečius karjera diplomatijoje daugeliui moterų atrodė sunkiai pasiekiama – tiek dėl visuomenėje įsitvirtinusių stereotipų, tiek dėl galimybes ribojusių institucinių normų. Lietuva jau gali didžiuotis moterimis, sėkmingai dirbančiomis diplomatijoje ar užimančiomis aukštas pareigas tarptautinėse institucijose. Šiandien minėdami Nacionalinę emancipacijos dieną prisimename, kad moterų teisės ir jų kelias į lygybę buvo ilgas ir nelengvas, o pasiekta pažanga – daugelio drąsių moterų nuopelnas.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorės patarėja tarptautiniams ryšiams ir komunikacijai Violeta Gaižauskaitė – viena iš tų moterų, kurios asmeninė ir profesinė istorija atspindi šį kelią. Žurnalistės ir diplomatės patirtį sukaupusi tarptautinių ryšių ekspertė per savo karjerą ne kartą įsitikino, kad svarbiausia – kompetencija, ryžtas ir gebėjimas dirbti komandoje, o ne lytis.

Ilgametė jos patirtis diplomatijoje, darbas su Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi, tarnyba ambasadose ir svarbiausi Lietuvos politiniai įvykiai tapo neatsiejama jos profesinio kelio dalimi. Šiandien su V. Gaižauskaite kalbamės apie jos karjeros pradžią, patirtus iššūkius ir ką patartų jaunoms merginoms, svajojančioms apie darbą diplomatijoje.

– Turite ilgametę patirtį diplomatijoje. Kas jus paskatino pasirinkti šią karjeros kryptį?

– Sovietų okupuotoje Lietuvoje diplomatinė karjera lietuviams praktiškai buvo nepasiekiama, tad jaunystėje negalėjau tikėtis, kad tapsiu diplomate. Juk net išvykimas į kitas šalis mums buvo apribotas. Manęs, studentės, neišleido aplankyti net Lenkijoje gyvenančios giminaitės, ir niekas nesiteikė paaiškinti, kodėl.  

Pasirinkau žurnalistiką, nes man atrodė, kad ši profesija padeda keisti pasaulį. Siekis prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1989 m. atvedė į  savaitraščio „Atgimimas“ redakciją – tai buvo  Lietuvos Sąjūdį rėmęs pirmasis periodinis valdžios necenzūruojamas laikraštis. Vėliau dirbdama „Lietuvos ryto“ dienraštyje rašiau vidaus ir užsienio politikos, krašto apsaugos temomis.

1998 m. Prezidentas Valdas Adamkus pakvietė prisijungti prie jo komandos, kur diplomatijos teko mokytis jau ne iš knygų, o praktiškai. Būdama Prezidento atstovė spaudai ir patarėja dalyvavau Prezidento vizituose į užsienį, susitikimuose su Lietuvoje viešinčiais užsienio šalių vadovais ir kitais pareigūnais, derybose, kituose tarptautiniuose renginiuose. Darniai dirbome drauge su Užsienio reikalų ministerijos diplomatais, tad pasibaigus pirmajai Prezidento V. Adamkaus kadencijai buvau pakviesta dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. Nė nepajutau, kaip diplomatinėje tarnyboje prabėgo beveik 20 metų.  

„Atgimimo“ savaitraščio žurnalistai su  vyriausiuoju redaktoriumi, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu (pirmas iš dešinės) 1990 m. kovo 11  d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo salėje. Z. Nekrošiaus nuotr.

– Kokius iššūkius teko įveikti dirbant diplomatinėje tarnyboje? Ar jie skyrėsi nuo tų, su kuriais susiduria vyrai diplomatai?

– Didžiausias iššūkis – priprasti prie iššūkių. Diplomatijoje daug rašytų ir nerašytų protokolinių taisyklių, teisės normų, kurių privalu laikytis, tačiau tuo pat metu – daug erdvės veikti. Dažnai tenka ieškoti išeities iš keblių situacijų, ir niekas nepasiūlys tau gatavų receptų, kaip pasiekti norimą rezultatą. Turi užduotį, ką reikia padaryti, tačiau instrukcijos, kaip tą padaryti, nėra.

Taigi tiek vyrai, tiek moterys patiria iš esmės vienodus iššūkius ir gali pasikliauti tik savo žiniomis, savo ir kolegų patirtimi, intuicija. Tad jei kas tikisi ramaus darbo be stresų su aiškiai nustatytomis darbo valandomis, siūlyčiau rinktis kitą profesiją...

2001 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Respublikos ambasadoje Vašingtone, JAV. Džojos Gundos Barysaitės nuotr.  

– Kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi moterų vaidmuo diplomatijoje? Ar Lietuvoje jau galime kalbėti apie lyčių lygybę šioje srityje?

– Žinoma, yra šalių, kur dėl istorinių kultūrinių ar religinių ypatumų moterų vaidmuo valstybės valdyme yra ribotas, dar gyva nuostata, kad moterys diplomatijoje (ir ne tik šioje srityje) – tai „išimtis“. Pradėjusi dirbti Lietuvos Respublikos ambasadoje Tokijuje nustebau, kad atsidūriau „mažumoje“, – tarp daugiau kaip 140 šalių Japonijoje akredituotų diplomatų ryškiai dominavo vyrai. Tačiau ir šiuo atveju darbo sėkmę lemia ne lytis, o asmenybė, gebėjimai susitvarkyti su naujais iššūkiais.

Beje, Lietuva buvo pirmoji valstybė NATO istorijoje, 2001 metais paskyrusi savo ambasadore prie NATO moterį. Taigi ambasadorė Gintė Damušytė, galima sakyti, sudaužė „stiklines lubas“ ir šioje srityje. Tačiau moterų, vadovaujančių diplomatinėms atstovybėms, Užsienio reikalų ministerijos departamentams, – vis dar mažuma. 

Per visą Lietuvos istoriją dar nebuvo nė vienos moters – užsienio reikalų ministrės, nors kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad jos ne blogiau už vyrus vykdo šias pareigas. Nepritariu dirbtinėms moterų ir vyrų profesinėms kvotoms, tačiau jei moterys vis dar lieka „už borto“, tai, anot Šekspyro, kažkas negerai mūsų karalystėje...

Palydint Japonijos gynybos pajėgų laivų eskadrą Jokosukos uoste pirmojo istorijoje vizito į Lietuvą 2016 m. Asmeninio archyvo nuotr.          

– Moterų dalyvavimas diplomatijoje istoriškai buvo ribotas. Kokie, jūsų nuomone, pagrindiniai veiksniai lėmė šios situacijos pokyčius?

– Istoriškai moterys turėjo išsikovoti lygias teises su vyrais daugelyje sričių – ir teisę  balsuoti, ir teisę būti renkamoms į parlamentą, ir teisę mokytis, įgyti aukštąjį išsilavinimą, ir teisę įgyti norimas profesijas.  Pavyzdžiui, dukart Nobelio premijos laureate tapusi Marija Sklodowska-Kiuri negalėjo studijuoti fizikos gimtojoje Lenkijoje, nes caro valdžia  apskritai draudė moterims studijuoti universitete.

Taigi diplomatija – ne išimtis, ir čia moterims teko prasiskinti kelią įrodant savo gebėjimus. Tai tapo įmanoma įsigalint demokratinėms valdymo formoms, pradėjus visuotinai pripažinti žmogaus teises ir laisves, keičiantis visuomenės nuostatoms. Tačiau stereotipai vis dar gajūs, ir jei mes pačios su jais susitaikysime arba „prisitaikysime“, –  tai nėra garantijų, kad nebus grįžtama „atgal į praeitį“.      

– Kokių savybių, jūsų manymu, reikia moteriai, norinčiai siekti karjeros diplomatijoje?

– Tų pačių, kaip ir vyrui. Atkaklumo, ryžto ir kantrybės siekti savo svajonės. Noro nuolat mokytis, įgyti gerą bendrąjį išsilavinimą, tobulinti savo kvalifikacijas, gebėjimo racionaliai veikti krizinėse situacijose. Ir supratimo, kad diplomato priesaika ištikimai dirbti Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją bei įstatymus, sąžiningai vykdyti diplomato pareigas, saugoti valstybės ir tarnybos paslaptis, – tai priesaika visam gyvenimui.

Pratybose su Lietuvos kariais. Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar yra moterų diplomačių, kurios jus įkvėpė ar padarė įtaką jūsų profesiniam keliui?

– Man imponavo viena pirmųjų Lietuvos diplomačių – lietuvių visuomenės veikėja,  rašytoja, literatūros kritikė, vertėja Ugnė Karvelis, kuri 1993–95 buvo Lietuvos Respublikos laikinoji reikalų patikėtinė, 1995–2002 ambasadorė prie UNESCO.

Jos iniciatyva į Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta Vilniaus senamiestis (1994), Kuršių nerija (2000). Teko su ja bendrauti, ypač rengiant tarptautinę konferenciją „Civilizacijų dialogas“ (2001) Vilniuje. Neišsenkama Ugnės energija, plati erudicija, gebėjimas atverti vartus Lietuvos kultūros populiarinimui užsienyje darė didelį įspūdį.

Taip pat ir buvusi Lietuvos ambasadorė Estijoje, Turkijoje ir Suomijoje, humanitarinių mokslų daktarė Halina Kobeckaitė drąsino koleges ir kolegas siekti profesinių aukštumų.

Daug ryškių asmenybių yra ir pasaulio diplomatijoje. Tarp jų – buvusi JAV prezidento patarėja, valstybės sekretorė prezidento George J. Busho administracijoje Condoleezza Rice. Ji lydėjo JAV prezidentą G. J. Bushą jo istorinio vizito Lietuvoje metu. Tie įspūdžiai nepamirštami.        

– Kaip diplomatija gali prisidėti prie moterų teisių stiprinimo? Ar esate mačiusi gerų pavyzdžių iš kitų šalių?

– Diplomatija, ypač viešoji diplomatija, turi įvairių įrankių prisidėti prie demokratijos ir žmogaus teisių, įskaitant moterų teises, stiprinimo. Buriasi ir ambasadorių ar diplomatų sutuoktinių klubai, kurių nariai įsitraukia į švietėjišką, kultūrinę ar labdaringą veiklą.    Dirbdama Lietuvos ambasadoje Japonijoje ne kartą buvau kviečiama skaityti paskaitų Japonijos studentams ir visuomenei apie Lietuvą, supažindinti  ir su žymiausiomis Lietuvos moterimis, jų pasiekimais ir nuopelnais, Lietuvos patirtimi moterų įgalinimui skirtuose renginiuose.

Džiugu matyti, kaip užsidega jaunų mergaičių ir moterų akys, kai mato sėkmingai savo svajones įkūnijusias moteris, kai matai jaunuolius ir vyrus, žvelgiančius į moteris – savo koleges ar viešnias su nuoširdžia pagarba.

Interviu su ambasadoriumi, kandidatu į Lietuvos prezidentus Stasiu Lozoraičiu ir Daniela d'Ercole Lozoraitiene 1993 m. sausio 3 d. Vilniuje. Zenono Nekrošiaus nuotr.            

– Kaip universitetai gali prisidėti prie lyčių lygybės skatinimo, ypač tarptautiniuose santykiuose? 

– Universitetai ne tik gali, bet jau dabar daug prisideda prie lyčių lygybės skatinimo. Mykolo Romerio universitetas yra vienas lyderių šioje srityje. 2023 m. lapkričio 21 d.  Seime vykusiame Lygių galimybių įstatymo priėmimo 20-ųjų metinių minėjime MRU rektorei prof. dr. Ingai Žalėnienei bei MRU Teisės mokyklos profesorei Tomai Birmontienei, profesorei Danutei Jočienei ir partnerystės profesorei Editai Žiobienei buvo įteiktos padėkos už svarų ir istoriškai reikšmingą indėlį siekiant lygių galimybių įtvirtinimo Lietuvos visuomenėje. Ir Universitetas, ir akademinės bendruomenės atstovės pripažintos reikšmingai per pastarąjį 20-metį prisidėjusios prie lygių galimybių įgyvendinimo Lietuvoje.

Kasmet mūsų universitete vyksta tarptautiniai renginiai kartu su Europos moterų rektorių asociacija, Tarptautine universitetų asociacija ir kitais Lietuvos ir užsienio akademiniais partneriais, vykdomi tarptautiniai moksliniai projektai, kuriuose nagrinėjamos aktualiausios žmogaus teisių, taip pat ir lygių galimybių problemos. Tai svarbus akademinės bendruomenės indėlis ir į darnią visuomenės raidą, tiesioginius žmonių ir valstybių ryšius, klojančius gerų tarptautinių santykių pagrindą.

– Kokią žinią norėtumėte perduoti jaunoms moterims, svajojančioms apie diplomatinę karjerą?

– Diplomato kelias nėra vien rožėmis klotas. Tenka ir basomis per rožyną pavaikščioti...  Tačiau kas, jei ne mes, tai galime?!

Prezidento Valdo Adamkaus delegacija Stabilumo pakto viršūnių susitikime 1999 m. Sarajeve, Bosnija Hercegovina. Džojos Gundos Barysaitės nuotr.