Kaip universitetai gali padėti spręsti globalius iššūkius? Šis klausimas buvo aptartas ketvirtajame metiniame ERUA aukščiausiojo lygio susitikime, vykusiame 2024 m. birželio pabaigoje Mykolo Romerio universitete. Garbingame idėjinių lyderių, akademikų, politikos formuotojų ir inovatorių susitikime buvo nagrinėjamas aukštojo mokslo vaidmuo, kuriant socialines inovacijas ir sprendžiant tokias problemas kaip klimato kaita ir socialinė nelygybė. Tarp garbių svečių buvo ir Tarptautinės universitetų asociacijos (IAU) generalinė sekretorė dr. Hilligje van't Land, sutikusi pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, koks yra universitetų vaidmuo, sprendžiant visuomenei aktualias problemas. Šiame interviu ji taip pat svarsto apie universitetų reitingų sistemos keliamus iššūkius ir galimybes šiandienos pasaulio kontekste.
ERUA aljanso susitikimo metu dr. Hilligje van‘t Land energingai akcentavo šio aljanso stiprinimo svarbą ir jo ryšį su tuo pačiu metu vykusios konferencijos tema – socialinėmis inovacijomis: „Manau, kad šis susitikimas yra labai svarbus norint įtvirtinti aljanso įkūrimą. Ryšys tarp ERUA misijos ir šiai konferencijai pasirinktos socialinių inovacijų temos yra nuostabus. Tai yra galimybė suburti įvairių sričių ekspertus ir disciplinas institucijoje bei aštuoniuose ERUA tinklo universitetuose iš visos Europos, skatinant tarpdisciplininį bendradarbiavimą, kuris padės kurti novatoriškus sprendimus aktualioms visuomenės problemoms“, – teigia IAU generalinė sekretorė.
Ar dirbtinis intelektas kelia grėsmę universitetų egzistavimui?
Norėdami reikšmingai prisidėti prie visuomenės gerovės, universitetai turi atsakomybę ne tik ugdyti ateities lyderius, bet ir aktyviai prisidėti prie iššūkių visuomenėje sprendimo. Pavyzdžiui, dirbtinio intelekto vystymasis ir integravimas kasdienėje veikloje tampa vis aktualesni, tačiau netyla diskusijos dėl galimo jo neigiamo poveikio, tuo pačiu ignoruojant teikiamą naudą. Svarstydama apie universitetų ateitį dirbtinio intelekto plėtros kontekste, Hilligje van‘t Land teigia:
„Dirbtinis intelektas visada bus dirbtinis. Ar jis yra protingas? Jis jungia įvairias teorijas ir metodus iš viso pasaulio ir leidžia kurti mašinas, kuriomis siekiama imituoti žmogaus intelektą. Šis įrankis jungia informaciją, įskaitant kalbos apdorojimo sistemas, iš įvairių internetinių šaltinių visame pasaulyje, kur dominuoja anglų kalba, tačiau vis dažniau įtraukiamos ir kitos kalbos. Tačiau, užuot jo bijoję, turėtume atkreipti dėmesį į jo teikiamas galimybes“. H. van‘t Land pabrėžia universitetų atsakomybę užtikrinti, kad dirbtinis intelektas būtų kuriamas atsižvelgiant į etinius aspektus ir žmogiškąsias vertybes, siekiant, kad jis atspindėtų visuomenės įvairovę.
Kokį poveikį mokslinių tyrimų privatizavimas daro akademinės laisvės ir autonomijos principams universitetuose?
Universitetams tenka ne tik spręsti dirbtinio intelekto vystymosi keliamus iššūkius, bet ir rasti būdų, kaip užtikrinti tinkamą mokslinių tyrimų finansavimą įvairiose srityse, siekiant atliepti visuomenės poreikius. H. van‘t Land atkreipia dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria universitetai, siekdami užsitikrinti mokslinių tyrimų finansavimą:
„Švietimo sektorius, ypač aukštasis mokslas, susiduria su nepakankamu savo vertės pripažinimu visuomenėje iš vyriausybės atstovų pusės. Politikai dažnai mano, kad universitetai turėtų būti savarankiški ir patys generuoti savo finansinius išteklius. Dėl to universitetai vis dažniau kreipiasi į privatųjį sektorių, kad gautų lėšų, reikalingų moksliniams tyrimams finansuoti“, – sako ji. Be to, H. van‘t Land išreiškia susirūpinimą dėl privataus finansavimo koncentracijos tam tikrose mokslo srityse:
„IAU taryba apgailestauja, kad mokslinių tyrimų programų apibrėžimas, kuris turėtų būti bendradarbiavimo rezultatas, vis dažniau pereina į verslo rankas ir kartais tarnauja tik verslo interesams, pamirštant, kad universitetų teikiamą ekspertizę finansuoja viešasis sektorius bendram visų labui“. Toks mokslinių tyrimų privatizavimas gali turėti didelį poveikį universitetų mokslininkų intelektinei laisvei. H. van‘t Land pabrėžia, kad vyriausybės turi pripažinti, jog šis nekontroliuojamas procesas turės poveikį pačiai akademinės laisvės esmei – minties autonomijai, kurią įkūnija universitetai. Todėl politikai turėtų aktyviai vertinti gyvybiškai svarbų universitetų vaidmenį pilietinėje visuomenėje, kuris yra esminis mūsų bendrai ateičiai, ir imtis aktyvių veiksmų šiam sektoriui remti tiek politiškai, tiek finansiškai.
Ar reitingai iš tiesų atspindi universitetų kokybę?
Universitetų valstybinis finansavimas dažnai siejamas su reitingų sistemomis, o aukštesnė vieta šiuose reitinguose lemia didesnį finansavimą. Šios reitingavimo sistemos dažniausiai grindžiamos kiekybiniais rodikliais, tokiais kaip SCOPUS sistemoje cituojamų mokslinių straipsnių skaičius ar Nobelio premijas laimėjusių absolventų skaičius. Kyla klausimas: ar iš tiesų universitetų reitingai atspindi universiteto poveikį visuomenei? H. van‘t Land teigimu:
„Universitetų reitingai gali būti vertingi, jei juos kritiškai vertiname gausybės juose surinktų ir pateiktų duomenų atžvilgiu. Užduodami sau klausimą „ką iš tiesų matuojame ir kokiam tikslui pasiekti?“, galime panaudoti šiuos reitingus konstruktyvesniems tikslams. Vis dėlto šiandien dar nesame pasiekę šio tikslo. Deja, reitingų atsiradimas paskatino reaktyvią universitetų kultūrą, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas duomenų rinkimui ir pateikimui reitingų agentūroms, siekiant pagerinti universiteto pozicijas. Universitetai ir kitos aukštojo mokslo institucijos teikia duomenis, atitikdami reitingų rodiklius, tačiau retai susimąsto, kodėl šie rodikliai sudaromi, kam jie skirti ir kokiam tikslui tarnauja“.
Mokslininkai vis dažniau kritiškai vertina universitetų reitingus, kvestionuodami jų pradinę paskirtį ir efektyvumą. Pavyzdžiui, Stellenbosch‘o universiteto Pietų Afrikos Respublikoje rektorius profesorius Chris Brink kritikuoja reitingavimo sistemas, teigdamas, kad universitetai turėtų sutelkti dėmesį ne į tai, „kokioje srityje jie yra geri“, o į tai, „kokioje srityje jie gali panaudoti savo ekspertizę tam, kad padarytų teigiamą poveikį visuomenei“. H. van‘t Land plėtoja šią idėją teigdama, kad universitetai galės atsisakyti dabartinių reitingų arba netgi reitingavimo sistemos apskritai, kai jie pradės orientuotis į savo įgūdžių, žinių, kompetencijų ir išteklių panaudojimą visuomenės labui. Kai kurie universitetai, anot pašnekovės, jau atvirai paskelbė, kad šiais metais atsisakys teikti duomenis reitingų sudarytojams. Jos teigimu, tikroji universitetų vertė išryškėja, kai universitetai pirmenybę teikia indėliui į visuomenę, o ne vietai reitingų sąraše.
Nuolatinis dėmesys reitingams nukreipia universitetus nuo jų pagrindinės misijos – ugdyti kritiškai mąstančius piliečius ir spręsti aktualiausius visuomenės iššūkius. Galbūt atėjo laikas universitetams geriau pasirinkti prioritetus.
Straipsnio autorė mokslo ir inovacijų centro komunikacijos vadybininkė dr. Vilma Losytė. Straipsnis parengtas įgyvendinant Valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Ekscelencijos centrų kūrimas Mykolo Romerio universitete“, kuris vykdomas pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą programą „Ekscelencijos centrų iniciatyva“.