Taigi, kokia atsakomybė kiltų asmenims, jei Beiruto lygio sprogimas su identiškomis pasekmėmis įvyktų Lietuvoje? Tokiu atveju asmuo atsakingas už tokio pobūdžio nelaimę atsakytų iš esmės tik už neatsargų gyvybės atėmimą dviem ir daugiau asmenų pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles (baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų). Žinoma, jam galėtų būtų inkriminuojami ir kiti nusikaltimai, tačiau, kadangi visos šios pasekmės buvo sukeltos vienu sprogimu, nusikalstamos veikos sudarytų idealiąją sutaptį ir bausmės už jas būtų apimtos. 

 

Kitaip tariant, toks žmogus negalėtų būti nubaustas griežčiau nei 8 metų laisvės atėmimo bausme. Ir teismas būtų bejėgis šias sukeltas pasekmes įvertinti kitaip, nes toks yra įstatymas. Ko gero, nemažai žmonių pasipiktins ir manys, kad 8 metų laisvės atėmimo bausmė už tokio sunkumo pasekmes yra neadekvati. Tačiau reikalavimas griežtesnės atsakomybės neatitiktų realios baudžiamosios atsakomybės paskirties – atgrasyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo. Itin griežta bausmė už neatsargiai sukeltas pasekmes iš esmės įgyvendintų tik vienintelį tikslą – atkeršyti. 

 

Pagrindinė problema su neatsargiais nusikaltimais yra ta, kad žmonės elgdamiesi rizikingai, taip pat ir tyčia pažeisdami įvairias saugaus elgesio taisykles, dažniausiai negalvoja apie galinčias kilti pasekmes arba yra įsitikinę, jog jiems pavyks tokių pasekmių išvengti. Ir dažniausiai tokių pasekmių pavyksta išvengti, o tai skatina ir toliau nesilaikyti saugaus elgesio taisyklių. Turbūt dažnas Lietuvos gyventojas reguliariai viršydamas leistiną greitį net nesusimąsto, kad taip jis sukelia grėsmę atimti gyvybę kitiems asmenims. Arba save įtikina, kad tai gali atsitikti kitiems, bet tikrai ne jam. Ir nemažai vairuotojų greitį sumažina tik iškilus grėsmei gauti baudą. Nes bauda yra labai reali pasekmė už padarytą nusižengimą. 

 

Kitaip tariant, kovojant su neatsargiais nusikaltimais reikia kovoti su rizikingu elgesiu, o ne su pasekmėmis, kurias sukėlė toks elgesys. Kova su pasekmėmis yra pavėluota ir neefektyvi. Tačiau su liūdesiu tenka pripažinti, kad visa Lietuvos teisinė sistema yra nuėjusi visiškai priešingu keliu – t. y. tiek Lietuvos Respublikos įstatymai ir tiek ir tuos įstatymus įgyvendinantys teismai iš esmės kovoja tik su pasekmėmis, bet ne su pavojingu elgesiu. Ir tai galima iliustruoti įvairiais pavyzdžiais. Pradėkime nuo to paties Beiruto atvejo. Kas gresia asmeniui, kuris taip neatsakingai laiko tokį kiekį sprogių medžiagų? 

 

Kadangi konkrečiai nežinome Beiruto sprogimo aplinkybių, galima tik paspėlioti, kokie pažeidimai ten buvo padaryti. Bet, štai, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą asmeniui, pažeidusiam priešgaisrinę saugą reglamentuojančius teisės aktus, jei dėl to galėjo kilti gaisras ar sprogimas gali būti paskirta bauda nuo 60 iki 580 eurų. Arba, pavyzdžiui, sprogmenų gamybos saugos ir sprogdinimo darbų saugos reikalavimų pažeidimas užtraukia baudą nuo 300 iki 1150 eurų. Ir taip paanalizavus visą administracinių nusižengimų kodeksą galima pastebėti, kad eilė veikų, kuriose net tiesiogiai yra įvardijamas požymis, jog pažeidimas sukėlė grėsmę žmonių gyvybei yra baudžiama gana juokingai. Štai, net už 8 įvairias veikas, kur toks požymis yra įtvirtintas, maksimalus baudos dydis svyruoja nuo 120 iki 850 eurų ir tik už 6 veikas (beje, 4 iš šių 6 veikų pakeistos tik šiais metais dėl kovos su Covid-19) maksimali bauda svyruoja nuo 1500 iki 6000 eurų. Palyginimui, už netinkamą atliekų tvarkymą ar savavališką medžių kirtimą taip pat gresia baudos iki 6000 eurų 

 

Tai, kad Lietuvoje yra tik baudžiama už pasekmes, bet nekovojama su pačiu pavojų gyvybei keliančiu elgesiu puikiai iliustruoja ir atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pavyzdžiui, paimkime du identiškus vairuotojus. Jie abu važiuodami automobiliu viršija greitį daugiau 50 km/h, abu papuola į identišką avarinę situaciją, tačiau pirmas su automobiliu mirtinai sužaloja praeivį, o antras tik atsitiktinai pralekia 10 cm. nuo pėsčiojo ir jo nekliudo. Turime du identiškai pavojingus asmenis, kurie atliko identiškai pavojingus veiksmus, tačiau vienam pasisekė, o kitam - ne. Jų atsakomybė skirsis kardinaliai – pirmajam vairuotojui bus pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir jam gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų, kai antrajam bus paskirta administracinė bauda nuo 450 iki 550 eurų. Ir orientavimasis į kilusias pasekmes taikant atsakomybę nėra tik netobulo įstatymo problema. 

 

Ši problema yra giliai įsišaknijusi ir mūsų teismų praktikoje. Jau kurį laiką Lietuvoje yra taikoma baudžiamoji atsakomybė už vairavimą neblaiviam, kai nustatomas 1,51 ir daugiau promilių girtumą. Tokius įstatymų pakeitimus galima vertinti kaip įstatymų leidėjo ryžtą labiau kovoti su pavojingu elgesiu, o ne su pasekmėmis. Tačiau, kai šis reguliavimas buvo pritaikytas teismų praktikoje susidarė tokia situacija, kad nemaža dalis (apie 1/5) girtų vairuotojų yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą net nepaskiriant užstato. 

 

Kitaip tariant, teismai konstatuoja, kad tokie asmenys ir jų elgesys nenusipelno net piniginės baudos. Bet jei toks žmogus mirtinai sužalotų kitą asmenį, tuomet jam jau grėstų laisvės atėmimas iki 10 metų. Toks teismų požiūris, kai sureikšminamos pasekmės, o ne pavojinga veika atsispindi ir taikant atsakomybę už tyčinius nusikaltimus. Teismas lengva ranka už tyčinį nužudymą nubaus asmenį, kuris mirtį nukentėjusiajam sukėlė suduodamas tik vieną smūgį į galvos sritį, tačiau nevertins kaip pasikėsinimo nužudyti dūrio peiliu į pilvą, jei duriantysis neturėjo tikslo atimti gyvybės. Ir tokie atvejų vertinimai yra tendencingi teismų praktikoje. Štai, žmogus, metęs kirvį į policininko galvą, buvo nubaustas tik už pasipriešinimą pareigūnui (bet ne pasikėsinimą nužudyti, kaip prašė prokuroras) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, nes pareigūnas spėjo uždaryti duris, o kaltininkas neturėjo tyčios nužudyti pareigūną. 

 

Panašiai tik už sukeltą sveikatos sutrikdymą, bet ne pasikėsinimą nužudyti, buvo nubaustas asmuo, kuris tyčia iš 5 aukšto išstūmė moterį, kuri atsisakė su juo pasibučiuoti, nes teismas nenustatė kaltininko siekio nužudyti auką. Ir tokie atvejai nėra vienetiniai, tai nuoseklios teismų praktikos atspindys. Pabaigai, norėtųsi teismams palinkėti daugiau dėmesio skirti vertinat veikos bei ją padariusio asmens pavojingumą, o ne sukeltas pasekmes, o įstatymų leidėjui – numatyti adekvačią atsakomybę už veikas, kurios kelia pavojų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai. 

Ir adekvati atsakomybė nebūtinai reiškia fiksuotos baudos dydžio pakėlimą. Reikėtų eiti pažangių valstybių keliu, baudas susiejant su fizinių, o ypač pažeidimus darančių juridinių asmenų pajamomis, nes tik tokiu atveju bausmės už pavojaus gyvybei sukėlimą bus atgrasančios ir efektyvios. Pažangioje teisinėje valstybėje sėkmė negali būti pagrindiniu veiksniu nulemiančiu atsakomybės griežtumą.