Apklausos, kuriose dalyvauja nepilnamečiai vaikai, yra viena sudėtingiausių akistatų, reikalaujanti ne tik išskirtinio dėmesio, bet ir specifinių žinių. Deja, pasaulinė praktika byloja, jog apklausos atlikėjams nepavyksta laikytis geriausių interviu praktikų rekomendacijų – nors teorinės mokymų medžiagos yra pakankamai, praktinių įgūdžių dauguma specialistų stokoja. Pasak Mykolo Romerio universiteto (MRU) Psichologijos instituto lektoriaus, doktoranto ir teisės psichologo Aleksandr Segal, neseniai tyrusio veiksnius, darančius įtaką nepilnamečių parodymų kokybei, jų nepaisymas ar netinkamas naudojimas nepilnamečio apklausos metu ir gali, ir turi sukelti abejonių dėl gautų parodymų patikimumo.

Įvardijo, į ką apklausiant nepilnamečius, būtina atkreipti dėmesį pirmiausiai

Kaip teigia kalbintas MRU atstovas, analizuojant nepilnamečių vaikų apklausas – skaitant stenogramas – mokslininkai pastebi, jog didžioji dalis formalizuojamų klausimų yra uždari, nukreipiantys, šališki ir/arba atsakymą menantys. Dėl to, anot A. Segal, apklausiant vaikus, ypatingai jaunesnio amžiaus, pavyzdžiui, 4-6 metų, apklausos atlikėjas gali visiškai kita kryptimi nukreipti interviu ir išgauti realybės neatitinkantį naratyvą.

Mykolo Riomerio universitete daktaro laipsnio siekiantis teisės psichologas, neseniai savo monografijoje apibendrino pagrindinius veiksnius, kurie daro įtaką nepilnamečių apklausų kokybei. Kaip svarbiausius jis pažymi nepilnamečio kognityvinius gebėjimus, apklausos atlikėjo komunikaciją, pat interviu metu naudojamos kalbos įvertinimą bei kontakto užmezgimą. Anot psichologo, būtent šių veiksnių žinojimas, suvokimas ir integravimas į praktinį įgūdį yra pagrindas, siekiant išgauti patikimus ir kokybiškus parodymus iš nepilnamečio asmens.

Mato specialistų stygių

Vis dėlto, specialistų, kurie nuodugniai geba pritaikyti savo įgūdžius ir atliepti visus veiksnius, pasak A. Segal yra ne tiek, kiek norėtųsi. Jo žiniomis, Lietuvoje teismų psichologams yra skirta 15 etatų, be to, yra papildomas sąrašas specialistų, iš kurio, esant poreikiui, jie kviečiami atlikti nepilnamečių apklausas. Būsimas mokslų daktaras tikisi, jog ateityje tokių specialistų poreikis turėtų būti labiau aktualizuojamas. 

„Kiek teko domėtis, specialistų prieaugis atsirado neseniai, mat dar prieš keletą metų visoje šalyje jų buvo vos penki. Nuo 2018 metų teisiškai įsigaliojo sprendimas, jog apklausiant vaikus iki 14 m., psichologo dalyvavimas yra būtinas, o nuo 14 m. iki 18 m. rekomenduojamas. Toks sprendimas atnešė pokyčių sistemoje“, – pasakoja A. Segal.

Jis pažymi, kad aukščiausio lygio specialistai, apklausiantys nepilnamečius, turi orientuotis ne tik į teorinių žinių, bet ir į praktinių įgūdžių tobulinimą.

Trauminiai pasakojimai gali ne tik gilinti žaizdas, bet ir iškraipyti parodymus

Mokslininkai mano, kad netrukdant vaikui pasakoti, šis gali pasakyti daug tiesą atspindinčios informacijos, tačiau, į pasakojimą įsiterpus suaugusiam su savo klausimais, naratyvas dažnai pasikeičia. Būtent dėl to, A. Segal teigimu, kalbinantys specialistai turi būti itin kompetentingi ir nekartoti praeities klaidų - ilgą laiką taikyta praktika, anot jo, priminė tikrą vaikų tardymą. 

Psichologo manymu, neatsižvelgiant į nepilnamečio amžiaus ypatumus, kognityvinius ir kitus gebėjimus, informacijos patikimumas yra labai sąlyginis, o pakartotinos apklausos gali pakartotinai traumuoti vaikus ir sukelti antrinę traumatizaciją.

„Turime ploną ribą ir ją peržengus apklausai ne tik, kad nepadėsim, bet dar ir pakenksime kalbinamam vaikui. Pateiksiu pavyzdį iš asmeninės praktikos – specializuojuosi vaikų, galimai patyrusių seksualinį smurtą apklausuose. Tokio tipo atvejai yra sudėtingi tuo, kad dažniausiai vaikų apklausa yra vienintelis informacijos šaltinis. Kai mažamečiams vaikams tenka kelis kartus kalbėtis ta pačia tema, jie gali keisti savo parodymus, nes suvokia, kad pirmą kartą jų pasisakymai neįtiko apklausėjui, tad reikia pasakyti kitaip. Tad tokio tipo apklausoms taikoma vienos apklausos taisyklė, t.y. pageidautina, kad vaikas būtų apklausiamas iš vieno karto, o pati apklausa atvirais klausimais turėtų padėti vaikui atskleisti naratyvą, užuot naviguojant uždarais ar nukreipiančiais klausimais ką pasakoti“, – teigia A. Segal.

Anot jo, šiuo metu įvykus tam tikrai nusikalstamai veikai, nepilnamečiui tenka bendrauti mažiausiai su trimis šalimis: pirmiausiai – tėvais, toliau – su teisėsaugos atstovais, pavyzdžiui, policininku arba vaikų teisių atstovu, ir, galiausiai, su apklausą vykdančiu specialistu – psichologu arba psichiatru.

„Toks scenarijus yra dar ne tiek blogas, kur kas prasčiau, kai nukentėjęs nepilnametis yra priverstas tą pačią istoriją pasakoti dar daugiau kartų. Juk kalbėti, ypač su nepažįstamais, svetimais žmonėmis apie trauminę patirtį savaime įvyksta pakartotina traumatizacija. Pasaulinė rekomendacija ir mokslininkai seniai kalba apie tai, jog grandinę derėtų trumpinti iki minimumo, tačiau viskas priklauso nuo kiekvienos šalies teisinės sistemos“, – pabrėžia A. Segal.

Psichologinę apklausų įtampą mažina specialūs kambariai

MRU atstovas pasakoja, jog visi didieji šalies miestai turi specialius apklausos kambarius, kuriuose nepilnamečiai kalbasi su specialistu. Siekiama, kad tokiuose kambariuose vaikai jaustųsi patogiai, saugiai – čia, priklausomai nuo apklausiamo asmens amžiaus, galima rasti žaislų ar kitų raminančių daiktų.

„Idealiu atveju pokalbyje dalyvauja tik specialistas. Stengiamasi vengti akistatų su smurtautoju ar kitomis šalimis, šiuo metu jose nerekomenduojama dalyvauti nei tėvams ar globėjams, nei kitiems, glaudžiai susijusiems asmenims, pavyzdžiui, mokytojams. Traktuojama, jog papildomi asmenys gali trikdyti naratyvo detales, jas iškreipti. Specialistas turi ausinę, per kurią stebintys teisėsaugos pareigūnai gali užduoti klausimus, tačiau apklausa neturi virsti tardymu ir kontrolė privalo išlikti specialisto rankose“, – įsitikinęs būsimasis mokslų daktaras A. Segal.