Ukrainos teritorijų okupaciją lydintys naratyvai, juos pateisinti turinčių teisinių instrumentų primityvumas, pabėgėlių antplūdis ir Vakarų šalims siunčiamos žinutės – tarsi istorijos spirale siunčiami signalai Baltijos šalims atidžiau pažvelgti į skausmingą patirtį. Rusijos elgesys Ukrainoje mūsų regionui nežada nieko gero.
Apie tai praėjusią savaitę Mykolo Romerio universiteto Teisės mokykla ir Baltijos šalių teisės istorikų asociacijos inicijuotoje tarptautinėje konferencijoje „Neteisybės naratyvai teisiniame kontekste: Baltijos šalys 1940 m. ir Ukraina 2022 m.“ diskutavo teisės mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos ir Ukrainos. Diskusijoje dalyvavo Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos prodekanė mokslui, doc. dr. Dovilė Sagatienė, Tartu universiteto (Estija) doktorantas Hannes Vallikivi, Jaroslav Mudryi nacionalinio teisės universiteto (Ukraina) mokslininkė doc. dr. Rinata Kazak, DAAD dėstytojas Gadjah Mada universitete (Jogžakarta, Indonezija) prof. dr. Thomas Schmitz. Diskusiją moderavo prof. dr. Sanita Osipova (Latvijos universitetas).
1940-ųjų de javu
Pasak konferencijoje kalbėjusios Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos prodekanės mokslui, docentės dr. Dovilės Sagatienės, okupuotose Ukrainos teritorijose Rusija nuo pat 2014 m. primityviai manipuliuoja tautos apsisprendimo teise. Jų elgesio modelis esą mažai kuo skiriasi nuo to, kurį prieš aštuonis dešimtmečius matėme Baltijos šalyse.
„Savanoriškas gyventojų apsisprendimas tapti Rusijos dalimi; Ukrainos grįžimas į Rusijos teritorinę erdvę; valstybingumo ir suvereniteto fikcija; fašistų uzurpuota valdžia ir pasmerkti priespaudai gyventojai. Beveik visus šiuos naratyvus nesudėtingai rastume 1940 m. Sovietų Sąjungos vadovybės retorikoje, dokumentuose, spaudoje, kai kalbame apie Baltijos šalių okupaciją ir teisinės dirvos jai ruošimą. Todėl dabar nesudėtingai galime modeliuoti ir tolimesnius agresoriaus žingsnius“, – sako D. Sagatienė.
Anot mokslininkės, šios žinutės pirmiausia yra skirtos Vakarų šalims, kurių akyse Rusijai yra svarbu kurti legitimumo iliuziją ir taip amortizuoti galimas pasekmes. Įdomu tai, kad ukrainiečių atžvilgiu naudojamas pozityvus diskursas elementas: esą „kuo greičiau Ukraina grįš pas Rusiją, tuo būsią geriau“.
„Vienas skirtumas tarp ano ir dabartinio laikmečio – tai marionetinių valstybių kūrimas ir visuotinių referendumų, kaip teisinio įrankio naudojimas įteisinant okupaciją. Tačiau ir tai mažai kuo skiriasi nuo Baltijos šalių okupacijos įtvirtinimo, kai tautos valios išraiška tapo inicijuoti parlamento rinkimai, po kurio pati tauta neva pasiprašė į Sovietų Sąjungos sudėtį“, – teigia mokslininkė.
Gilėjanti pabėgėlių krizė
Dar vieną šiandien atsikartojantį istorijos fenomeną – pabėgėlių antplūdį iš Ukrainos – analizavusi Ukrainos mokslininkė Rinata Kazak, priminė, kad per visą šalies istoriją galima fiksuoti penkias dideles migracijos iš Ukrainos bangas. Visas jas lėmė ta pati valstybė ir jos agresija – Rusija.
„18 ir 19 amžių sandūroje turėjome 350 tūkst. ekonominių pabėgėlių ir apie 1 mln. nukentėjusių gyventojų šalies viduje dėl Rusijos pobaudžiavinės politikos. Tarpukariu įvyko pirmoji politinės migracijos banga, kai milijonai žmonių bėgo nuo bolševikų persekiojimo ir jų sukeltos bado katastrofos. Pokariu dėl represijų šalį paliko virš 2 mln. žmonių ir 10 mln. buvo palikti be pastogės. Dar 500 tūkst. gyventojų dėl komunistų sukelto skurdo šalį paliko iki 1990-ųjų, kai šalies BVP smuko daugiau nei 60 proc.“, – teigia mokslininkė.
Jos teigimu, šiuo metu stebime penktąją pabėgėlių bangą, kuri tęsiasi nuo 2014 metais įvykdytos Krymo okupacijos ir agresijos Donbase ir Luhanske.
„Nors dalis mokslininkų yra linkę 2022 m. fiksuoti naują migracijos etapą, tačiau sunku su tuo sutikti. Šiemet karas sukėlė pabėgėlių cunamį, tačiau procesas prasidėjo gerokai anksčiau. Per aštuonerius metus 6 mln. žmonių paliko Ukrainą, dar apie 11 mln. liko be pastogės. Tai giliausia migracijos krizė nuo Antrojo pasaulinio laikų. Tačiau politine prasme, mes stebime labai panašius procesus“, – sako R. Kazak.
Vokietija – ant istorinės klaidos slenksčio
Didžiausia senojo žemyno ekonomika Vokietija, net ir praėjus daugiau nei pusmečiui nuo karo Ukrainoje pradžios, išlieka didžiausia Rusijos gamtinių išteklių importuotoja. Mainais į iškastinį kurą suteikti resursai agresoriui daugiau nei 3,5 karto viršija iki šiol Ukrainai suteiktą finansinę ir karinę paramą.
„Nors mūsų šalyje skirtinguose politiniuose sluoksniuose yra gajūs naratyvai apie konfliktą, specialiąją operaciją ar abiejų pusių kaltę, savo esme tai kas vyksta Ukrainoje yra tikrų tikriausias karas. Tai yra jėgos panaudojimas prieš suverenią šalį, taip Rusijai pažeidžiant ne tik tarptautinius susitarimus, bet, kaip tai bebūtų paradoksalu, ir savo pačios teisę“, – konferencijoje kalbėjo Vokietijos teisės mokslininkas Thomas Schmitz.
Tačiau pasak jo, tai, dėl ko iš tikro reikėtų stipriai susimąstyti, yra Rusijos ir Kinijos viešai paskelbtos deklaracijos nuo karo veiksmų Ukrainoje pradžios.
„Jose kalbama ne apie lokalią problematiką, bet apie esminę pasaulio pertvarką, padalinant žemėlapį į įtakos zonas. Tokiame žemėlapyje nebus vietos mažoms tautoms ar valstybėms. Neliks suvereniteto ar teisės į apsisprendimą toms pačioms Baltijos šalims. Rusija aiškiai pasakė ir suplanavo tolimesnius žingsnius. Po Ukrainos – seka Moldova, Gruzija ir Baltijos šalys. Kinija savo agresiją kreipia Taivano atžvilgiu. Taigi šiandien mes kalbame ne apie numanomą, bet tiesioginę grėsmę Baltijos šalims“, –perspėja teisininkas.
Vakarų šalims šiame kontekste, profesoriaus tvirtinimu, gali tekti teisinė atsakomybė už agresoriaus sulaikymą ir pasaulinės tvarkos užtikrinimą.
„Tačiau tuo pat metu norisi paklausti, ar gamtinių išteklių pirkimas ir karo mašinos finansavimas neprieštarauja šalių tarptautiniams įsipareigojimams ir nacionalinei teisei? Paimkime Vokietijos pavyzdį. Tai darydama, Vokietija formaliai nepažeidė nei savo, nei tarptautinės teisės aktų. Vis dėlto, drįstu teigti, kad jos veikimas yra antikonstitucinis. Matau aiškų teisės viršenybės principo pažeidimą ta prasme, šalys turėtų vertinti savo veiksmų ne tik tiesioginę, bet ir netiesioginę įtaką tarptautinei tvarkai ir susitarimams. Jei tokiu būdu yra skatinamas neteisėtas agresoriaus elgesys, kyla klausimų dėl prisiimtų įsipareigojimų legitimumo“, – pažymi T. Schmitz.
Renginys remiamas Baltijos šalių ir Vokietijos aukštųjų mokyklų biuro per Vokietijos akademinių mainų tarnybą (DAAD) Vokietijos Federacinės Respublikos Užsienio reikalų ministerijos lėšomis.
Renginio įrašas čia.
