Kaip pažinti ir suprasti lietuvius? Kaip paskatinti užsieniečius ir padėti jiems pažinti bei suprasti lietuvius? Tokius iš pažiūros paprastus klausimus, tačiau labai sudėtingose, skaudžiausius Lietuvos valstybės etapus atspindinčiose ekspozicijose sau kėlė Viešųjų ryšių vadybos magistrantūros studijų programos studentai. Dalinamės savaitgalio įspūdžiais.
2023 vasario 11–12 d., vadovaujami dėstytojos dr. Aurelijos Juodytės, studentai lankėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro padaliniuose. Apsilankymas Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse ir Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje padeda studentams pasirengti praktinei skaitmeninių viešųjų ryšių kurso užduočiai. Kurso metu studentai parengs viešųjų ryšių veiklos pasiūlymą (angl. brief) apie tai, kaip į muziejų pritraukti daugiau lankytojų iš užsienio.
Savaitgalis dviejose iš liūdniausių ir sunkiausių Vilniaus vietų – tikrai neeilinis iššūkis studentams. O jei į Lietuvą atvykai tik prieš savaitę ir tai pirmas tavo aplankytas muziejus? Peace Esperance Mukanoheli pasakoja: „Mano pirmas įspūdis muziejuose buvo labai baisus dėl ten nužudytų žmonių. Bet padėjo man gerai suprasti lietuvių istoriją sovietmečiu ir daugiau sužinoti apie Lietuvą. Apie genocidą bendrai mokiausi mokykloje ir tai buvo tik pamokos. Bet kai nuėjau ten ir pamačiau tai savo akimis, net prisiminiau savo šalies (Ruandos) istoriją, kurioje 1994 m. įvyko genocidas ir daug žmonių žuvo kankinami“. Ji taip pat sako suprantanti, kodėl kai kurie lietuviai yra tylūs – jie gyveno slapukaudami, negalėjo vieni kitais pasitikėti ir tai vis dar giliai įsišakniję kai kurių žmonių bendravimo įpročiuose.
Studentas Alihan Sevil iš Turkijos dėkodamas už šią pamokančią patirtį atskleidžia: „Muziejai mane tikrai sužavėjo. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jau buvau pasiskaitęs informacijos apie Lietuvos istoriją. Tačiau muziejuose mačiau, kad praeities situacijos yra daug sudėtingesnės, nei informacija internete galėtų atskleisti. Abu muziejai, kuriuose lankėmės, aiškiai pasakojo, kas nutiko praeityje, apie sunkią kasdienybę okupacijos laikais ir visą blogį, kuris nutiko kovojusiems už laisvę žmonėms. Yra posakis, kuris, mano nuomone, svarbus: „Tie, kurie pamiršta savo praeitį, negali kurti savo ateities“. Dabar žinau, kad Lietuvos žmonės nepamiršo nieko, ką patyrė, ir dabar daro viską, kad nepamirštų ir užtikrintai žengtų į ateitį“, – pasakoja studentas.
Jam antrina studentė Eugenie Cynthia Eyana Mouandjo. Jos teigimu, pažinti Lietuvos istoriją per dvi dienas –nuostabi patirtis. „Svarbu keliauti į žmonių praeitį, kad geriausiai suprastume, kas jie yra ir kodėl jie yra tokie, kokie yra. Labiausiai nustebino tai, kad atradau panašumų tarp Lietuvos ir Kamerūno, iš kurio esu kilusi. Pavyzdžiui, mūsų vėliavų spalvų reikšmės iš tikrųjų yra panašios“, – pasakoja studentė.
Taip pat paklausėme studentų apie šių apsilankymų naudą jiems atliekant kurso užduotį. Eugenie nuomone, dabar, kai turi daugiau informacijos, bus nesunku pateikti idėjas, kaip muziejams geriau perteikti šią istoriją: „Man atrodo svarbu pažymėti, kad geras bendravimas ir skirtingų kultūrų bei sluoksnių supratimas padeda užmegzti geresnius santykius“.
Alihan nuomone, šie apsilankymai suteikė galimybę gauti daugiau informacijos, išgirsti prisiminimų, pamatyti praeities įrodymų, o tai padės geriau įsijausti į situaciją, ieškoti sąveikos taškų bei sugalvoti, kaip juos iškomunikuoti.
Peace Esperance sutinka, kad lankytis muziejuje reikalinga, nes tai leidžia įsigilinti į istoriją. Apsilankymas suteikė jai idėjų, kaip padaryti apsilankymus patrauklius, kaip muziejaus komanda gali kurti renginius pasitelkdama praktinę interaktyvią veiklą, pvz., vaizdo įrašus. Taip pat Esperance pastebėjo neišnaudotas nišas, pavyzdžiui, daug žmonių į muziejų ateina be gido, kuris paaiškintų įvykius – vien vaizdo įrašų neužtenka. Taigi, projekto metu bus apstu idėjų, kurias studentė aptars su grupės draugais.
Naujieną parengė: Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto lektorė, PRM studijų programos vadovė doc. dr. Gintarė Žemaitaitienė.
Nuotraukų autorės: doc. dr. Gintarė Žemaitaitienė ir Aurelija Juodytė.
