„Įkvepiančias istorijas“ šį kartą pasakojame kartu su Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos ir skaitmeninės rinkodaros studente Gabriele Žiliukaite. Šiame interviu atskleisime, kada ir kaip Gabrielė pradėjo domėtis menu, sužinosime jos kūrybos technikas, įkvėpimo šaltinius bei jos patirtį rengiant savo autorinę parodą Mykolo Romerio universitete.
„Mykolo Romerio universitete praleidžiu didelę savo laiko dalį ir malonu būti MRU bendruomenės dalimi, tad vien dėl to drąsiai galiu dalintis savo pomėgiais ir darbais. Ši paroda vienas iš didžiausių mano iššūkių ir puiki gyvenimo patirtis. Manau, kad tai puiki proga išskleisti savo sparnus ir padaryti pirmą, bet tikrai ne paskutinį savo skrydį.“
Gabriele, kaip susidomėjote menu?
Menas mano giminėje ir šeimoje yra įsišaknijęs jau daug metų. Kiek žinau, viskas prasidėjo nuo mano prosenelės, kuri savo vaikams, vėliau – anūkams, ir galiausiai – proanūkiams įskiepijo susidomėjimą menu. Nuo pat vaikystės mano mama bei jos sesė į viską žiūrėjo kūrybingai ir ieškojo įdomesnių sprendimų. Vaikystėje, augant su kūrybingais žmonėmis, tokį požiūrį priimi kaip normą ir kitokio pasaulio nematai. Atrodo, kad taip ir turi būti, kitaip negali gyventi arba tiesiog neįdomu. Iš vaikystės prisiminimų išliko, kad prosenelė mėgdavo aprodyti savo tapybos darbus. Mane žavėjo pats pasiruošimas ir įvairių priemonių įvairovė. Tuo metu atrodė siekiamybė, kada ir aš galėsiu pradėti žaisti su šiomis priemonėmis, o prisiminimuose liko aitrus dažų kvapas. Taip pat, nuo pat pradinių klasių, išsiskirdavau savo piešiniais. Vėliau didesnį meno supratimą ir susidomėjimą gavau jau paauglystėje, įstojusi į meno mokyklą.
Koks yra Jūsų mėgstamiausias piešimo būdas? Labiau mėgstate eksperimentuoti ar liekate ištikima tam tikrai technikai?
Nesu konservatyvi vienai technikai. Anksčiau labiau buvau linkusi prie tapybos, bet man visada yra labai įdomu išbandyti kuo daugiau įvairių technikų, šiuo metu likau ties grafika. Ateityje planuoju labiau eksperimentuoti ir galimai jungti tarpusavyje įvairias technikas arba išbandyti naujas.
Kokia yra Jūsų kūrybinio proceso eiga? Ar turite tam tikrą ritualą ar rutiną, kai kuriate?
Pirma, pradedu nuo idėjos, o tada galvoje bandau ją plėtoti. Vėliau vyksta medžiagos rinkimo procesas, analizė ir jos jungimas. Sekantis tikslas yra tinkamų priemonių įsigijimas. Kai jau turiu techninius elementus, visą laisvę suteikiu rankom. Niekada nežinau koks bus galutinis rezultatas ir dažnai jis nesutampa su pirmine vizija, nes eigoje tenka keisti bei permąstyti. Taip pat reikia susikaupimo ir įkvėpimo.
Kur semiatės įkvėpimo? Ar iš Jus supančios gamtos, artimų žmonių, o gal įkvėpimas atsiranda kaskart netikėtai?
Be meno labai mėgstu skaityti, dalyvauti įvairiose parodose, užsiėmimuose ir nevengiu susipažinti arba pabendrauti su įvairiais žmonėmis. Iš visų šių pomėgių daug ką išsinešu ir dažnai sujungiu su savo artimąją aplinka. Įkvėpimas atsiranda kontekste tarp eilučių, kartais netikėtai remiantis situacija arba supama aplinka.
Esate baigusi dailės mokyklą. Papasakokite savo patirtį joje.
Dailės mokykloje teko bendrauti su labai įvairiais bei įdomiais žmonėmis. Šioje vietoje galėjau atsipalaiduoti ir būti savimi. Tuo laikotarpiu gyvenau lyg dvilypį gyvenimą. Valstybinėje mokykloje buvau rami ir tyli mergaite, o dailės mokykloje mane galima buvo pamatyti besijuokiančią, komunikabilią, atsipalaidavusią ir drąsią. Ši patirtis suteikė galimybę pamatyti save iš kitokios perspektyvos ir supratau ką reiškia būti savimi ir nebijoti išsiskirti. Per ketverius metus tų akimirkų tikrai buvo daug, bet įsimintiniausia patirtis, tai pavasarinės praktikos gamtoje. Iki šiol praeinu pro mieste piešiamus objektus ir prisimenu savo paauglystę. Įsivaizduoju, tarsi galiu nukeliauti į praeitį ir save stebėti iš šono piešiančią Užupyje arba kitose Vilniaus gatvelėse.
Gabriele, studijuojate MRU Komunikaciją ir skaitmeninę rinkodarą. Kodėl pasirinkote šią specialybę? Ar joje galite atsiskleisti iš meninės pusės?
Kai rinkausi studijų programą, turėjau pirmą tikslą, kad ji būtų kūrybinga. Sekantis tikslas buvo – aktualumas ir inovatyvumas. Siekiau daug ką naujo sužinoti, pagilinti jau turimas žinias ir pritaikyti savo kūrybą būtent aktualiame skaitmeniniame pasaulyje. Ši programa pasirodė labai aktuali ir ją priėmiau kaip asmeninį iššūkį.
Kaip Jūsų kūryba keitėsi per pastaruosius metus? Ar yra kokių nors konkrečių tendencijų, kurias pastebėjote savo darbuose?
Kūrybiniai darbai, tai mano brandos, vertybių, pasaulėžiūros ir asmeninio tobulėjimo pėdsakas. Darbai, kurie šiuo metu yra eksponuojami MRU Rotondinėje salėje, buvo kuriami per šešerius metus ir man akivaizdžiai matomas jų pokytis, lyg su mano augimu augo ir kiekvienas darbas. Tai puikus būdas stebėti asmeninę kaitą. Darbai gali būti amžinas dalykas, kuris visada išsaugos pagrindinę kūrimo žinutę. Tai gali būti tuo metu patiriami jausmai, emocijos, supratimas ir pasaulėžiūra. Man besikeičiant ir po kelių metų stebint savo darbus jaučiami ir matomi tuo metu patirti išgyvenimai ir emocijos.
Nelabai remiuosi tendencijomis, o pasitikiu savo asmenine nuojauta. Aš tiesiog kuriu tai, kas man patinka ir suteikia malonumą. Iš kitos pusės, man šie darbai primena lyg pasaką arba istorinę žymę. Ši grafikos technika primena nuotraukų vaizdavimą arba malonius prisiminimus.
Ar tenka patirti specifinių iššūkių, su kuriais susiduriate kūrybiniame procese? Kaip juos įveikiate?
Kai matai, kad netenkina darbo rezultatas ir nukrypsti nuo idėjos, tai sunkiausia nepasiduoti ir tęsti darbą. Tam, kad įveikti savo iššūkius reikia susiimti, nepasiduoti ir ieškoti sprendimo.
Balandžio 11d., MRU Rotondinėje salėje, įvyko Jūsų autorinės parodos „Skrydis, įkvėptas onikso“ atidarymas. Papasakokite apie parodą plačiau, kas paskatino pasidalinti darbais su MRU bendruomene? Kokie įspūdžiai po tokio puikaus pasiekimo?
Niekada negalvojau apie savo autorinę parodą ir iki šiol negaliu patikėti, kad pavyko tai įgyvendinti. Nuo mokyklos laikų man labai padėjo mano dailės mokytoja Sigita Kaminskienė, kuri po mokyklos metų tapo gera draugė. Jai visada patiko mano darbai ir ji skatino bei norėjo, kad juos pamatytų daugiau žmonių. Ilgai šią mintį plėtojau ir galiausiai nusprendžiau, kad reikia darbams duoti dar vieną galimybę ir pasidalinti su žmonėmis. Mykolo Romerio universitete praleidžiu didelę savo laiko dalį ir malonu būti MRU bendruomenės dalimi, tad vien dėl to drąsiai galiu dalintis savo pomėgiais ir darbais. Ši paroda vienas iš didžiausių mano iššūkių ir puiki gyvenimo patirtis. Manau, kad tai puiki proga išskleisti savo sparnus ir padaryti pirmą, bet tikrai ne paskutinį savo skrydį.
Kodėl būtent „Skrydis, įkvėptas onikso“? Kokia yra šio pavadinimo reikšmė?
Tai mano sugalvota metafora. Oniksas – tai juodos spalvos akmenukai, kuriuos įsigijau kaip talismaną ir nešioju ant rankos. Šis akmuo padeda suimti save į rankas, išsiugdyti pasitikėjimą savimi, susikoncentruoti į save bei kovoti už savo įsitikinimus. Tai – sėkmės ir pasisekimo simbolis bei džiaugsmo ir gyvenimo stabilumo akmuo, nuvejantis blogas mintis. Senovėje buvo vadinamas „vadų akmeniu”. Per pastaruosius kūrimo metus jaučiuosi lyg užsiauginau sparnus, o darbai yra mano brandos bei pokyčių atspindys. Dėl daugelio gyvenimo sprendimų man prireikė labai daug drąsos, kad sparnai galėtų augti ir pagaliau galėčiau skristi. Taigi man šis pavadinimas daug reiškia apibūdinant asmeninius tobulėjimo pokyčius. Taip pat tam, kad sukurti šią parodą, reikėjo labai daug drąsos ir pasitikėjimo savimi, tai yra onikso.
Pasidalinkite, ar yra žinutė, kurią norite skleisti savo darbais?
Manau, kad prie drąsos prisidėjo artimi žmonės, kurie visada būna šalia ir skatina žengti didelius žingsnius. Norėčiau priminti, kad žmonės nepamirštų apie tai ir vertintų mylimus žmonės, kurie visada pasiruošę palaikyti ir padėtų atrasti savyje drąsą.
Ką palinkėtumėte kitiems talentingiems MRU bendruomenės nariams?
Nesislėpti, nebijoti ir svarbiausia būti savimi. Kurti ir užsiimti savo mėgstama veikla, mėgautis akimirkomis ir tiesiog bandyti. Man patinka visai neseniai sugalvota mintis, kad jei išsiskyrimas iš minios ir sugebėjimas pasauliui duoti ką nors išskirtinio ir originalaus vadinasi beprotyste, tai renkuosi beprotišką gyvenimą ir nė akimirką nepragyventi susiliejant su pilka mase.