– Jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, daugelis psichologinių, psichinių problemų, tokių kaip potrauminio streso sindromas, arba simptomų, kaip aktyvus seksualinis elgesys (hiperseksualumas), miego sutrikimai, naktiniai košmarai ir kt., tampa labiau tikėtini. Visgi, šios pasekmės tikėtinos ir kitais stresiniais atvejais, tarkime, jei vaikas patiria fizinį smurtą artimoje aplinkoje, namuose yra vartojamos svaigiosios medžiagos, taip pat tėvų skyrybų ar patyčių mokykloje atveju. Remiantis vien tik simptomais, nustatyti, ar vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra neįmanoma. Nėra specifinių ženklų, kurie būtų tiesiogiai siejami su seksualine prievarta, ir kurie nebūtų galimai susiję su kitomis negatyviomis patirtimis vaiko gyvenime. Tarkime, jei vaikas susiduria su miego problemomis arba reiškia aktyvų seksualinį elgesį, moksliniu požiūriu, labiau tikėtina, kad šios pasekmės bus susijusios su fiziniu smurtu, įtampa namuose. Bet kuriuo atveju, jei vaikas susiduria su pastebimomis elgesio problemomis, svarbu kelti klausimą, kodėl, suvokiant, jog priežastys gali būti labai įvairios.

 

– Eksperimentinės psichologinės studijos byloja, jog įmanoma žmogų įtikinti, kad jis patyrė tai, ko iš tiesų nepatyrė. Pavyzdžiui, kad jis (ar ji) pasiklydo prekybos centre, ir kažkas kitas padėjo susiorientuoti. Tačiau netikri prisiminimai nėra specifiškai būdingi vaikams. Jie gali būti įteigti ir suaugusiems, nors suaugusį žmogų ir yra sunkiau įtikinti nei vaiką. Visgi, moksliniu požiūriu, mes negalime nei pagrįsti, nei paneigti, jog netikri seksualinio pobūdžio prisiminimai galėtų būti implantuoti. Tokios eksperimentinės praktikos nėra. Tai būtų neetiška.

Man pačiam yra tekę susidurti su atvejais, kai tam tikri vaiko liudijimo komponentai yra neįmanomi, turiu omenyje, jie prieštarauja gamtos dėsniams. Tačiau tai nereiškia, kad visas vaiko liudijimas yra klaidingas. Tiesiog tai verčia abejoti tam tikrų prisiminimų patikimumu. Visgi, net jei dalis vaiko prisiminimų yra klaidingi, tai nereiškia, jog visi kiti prisiminimai yra taip pat klaidingi. Beje, Jungtinės Amerikos Valstijose yra organizacijų, buriančių asmenis, kurie tvirtina, jog jie buvo pagrobti ir seksualiai prievartaujami ateivių. Mes negalime žinoti, ar tai tiesa, ar ne. Viena vertus, tai neprieštarauja gamtos dėsniams. Kita vertus, seksualinės fantazijos yra būdingos žmonėms, tačiau nebūtinai ateiviams, todėl kelia pagrįstų abejonių.

 

Taip, tokie kaltinimai yra potencialiai labiau tikėtini skyrybų atveju. Ypač, jei vyksta kova dėl vaiko globos, turime būti labai atsargūs, vertindami pareiškimus dėl seksualinio išnaudojimo. Visgi, vien dėl šio fakto negalime atmesti tikimybės dėl galimos nusikalstamos veikos. Juk tiesos kiekvienu individualiu atveju mes nežinome. Šiuo atveju yra du būdai, kaip galime vertinti tokius kaltinimus. Pirmasis, jog vienas iš tėvų meluoja, siekdamas sąmoningai sukelti įtarimus kito tėvo atžvilgiu ir panaudoti juos kaip ginklą kovoje dėl vaiko globos. Antrasis, jog problemos, kurios sukėlė skyrybas, yra susijusios su seksualiniu išnaudojimu.

Tiesa, net ir tais atvejais, kai kaltinimai yra klaidingi, jie nebūtinai kyla iš melo paskatų. Jeigu vienas iš tėvų labai negatyviai mąsto apie savo buvusią antrąją pusę, gali būti sunerimęs dėl savo vaiko saugumo. Įsivaizduokite tokią situaciją. Vaikas savaitgalį praleidžia su vienu iš tėvų. Grįžęs namo jis atrodo liūdnas, neramus, galbūt verkia. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas (jeigu nieko daugiau apie šią situaciją nežinome), jog tokią jo būseną iššaukia pats skyrybų faktas. Tačiau jei vienas iš buvusių sutuoktinių pradeda kelti įtarius klausimus, tokius, kaip: kas atsitiko savaitgalio metu? Ar jis/ji tave palietė?, o vaikas, kurį įsivaizduojame, yra ketverių – penkerių metų amžiaus, tikėtina, jog atsakymas bus – taip, jis/ji mane lietė. Galbūt vaikas apsišlapino, todėl jį teko nuprausti ir perrengti, vadinasi, liestis teko ir prie vaiko genitalijų, nors ir higienos tikslais. Noriu pabrėžti ir tai, jog ikimokyklinio ar pradinių klasių amžiaus moksleiviai negali meluoti apie seksualinę prievartą. Jie sako tiesą, nebent juos supantys suaugę padaro jiems poveikį, pateikdami klaidinančius klausimus. Kaip sakoma, turime pasitikėti vaiku, tačiau negalime pasitikėti suaugusiu.

 

Apie tokio tipo nusikaltėlius žinome keletą dalykų. Moksliniu požiūriu, tikėtina, jog nusikaltėlis nebus vienas iš biologinių tėvų, tačiau bus asmuo, kuris pažįsta vaiką, pavyzdžiui, kas nors, dirbantis mokykloje ar kitaip susijęs su vaiko aplinka. Vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog prievartautojas dažniau yra vaiko tėvas. Tai netiesa. Tokių nusikaltėlių yra mažuma. Labiau tikėtina, kad prievartautojas bus patėvis, tačiau sakydamas „labiau tikėtina“, turiu omenyje, jog 97 proc. atvejų tai nepasitvirtins. Kalbant apie biologinę motiną, tikimybė, kad ji seksualiai išnaudos savo vaiką yra labai maža. Tačiau tai nereiškia, jog apskritai moterys nėra linkusios į seksualinę prievartą; jos dažniau išnaudoja lytiškai pradėjusius bręsti paauglius. Tais atvejais, kai seksualiai išnaudojami vaikai iki lytinio brendimo amžiaus, moterys dažniau dalyvauja nusikaltimo procese, padedamos nusikaltėliui vyrui, t. y. jos gali būti apkaltintos seksualiniu išnaudojimu, bet ne todėl, kad turėjo seksualinį motyvą.

 

Vaikų liudijimai gali būti tokie pat tikslūs, kaip ir suaugusiųjų, vienintelė problema, kad į klausimus jie yra linkę atsakyti gerokai trumpiau. Todėl iš pradžių svarbu užmegzti ryšį su vaiku, pradedant pokalbi nuo bendrinių klausimų, į kuriuos atsakyti reiktų ne vienu žodžiu. Pavyzdžiui, paprašyti vaiko, kad šis papasakotų ką nors apie save, savo darželio mokyklos aplinką. Sėkmingo dialogo atveju, didesnė tikimybė, jog pradėjus apklausą apie prievartą, pavyks gauti tikslesnį pasakojimą. Kitas žingsnis – supažindinti vaiką su pamatinėmis apklausos taisyklėmis. Esminės iš jų – jei vaikas nežino atsakymo į klausimą, arba jeigu kas nors, kas sakoma, yra netiesa, tą jis turi ir atskirti, indikuoti. Tarkime, tyrėjas vaiko klausia, koks yra jo, t. y. tyrėjo, šuns vardas. Jeigu vaikas atsako, nežinau, viskas gerai, pokalbis tęsiamas. Priešingu atveju, kai vaikas atsako, tarkime, Reksas, tai jau tampa problema, nes šis šios informacijos nežino. Turime iš naujo priminti pokalbio taisykles. Žinoma, kuo vaikas vyresnis, tuo nenoriau kalba apie seksualines detales. Viskas, ką galime padaryti tokiu atveju, tai stengtis būti kuo labiau empatiški. Tačiau kartais vaikai tiesiog nenori kalbėti. Tuomet tenka naudoti kitus tiriamuosius metodus – kartu su vaiku analizuoti įtariamųjų nuotraukas, apklausti kalinamuosius ir t.t. Galiu pasakyti tik viena – lengvo sprendimo tokiose bylose nėra.