Sausio 27-ąją minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo dieną. 1945 m. sausio 27 d. buvo išvaduota Aušvico – Birkenau koncentracijos stovykla Lenkijoje, išlaisvinti kaliniai. Kodėl dar ir šiandien, praėjus daugiau nei 70 metų, turime prisiminti Antrojo pasaulinio karo pasėkmes?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Teisės fakulteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas:
„Antru pasauliniu karu (ir gal net ne tiek pačiu karu, o jo įtaka) privaloma domėtis dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, tai yra įvykis, lėmęs visą pokarinį pasaulį: JAV lyderystės iškilimą, geležinę uždangą, kolonijų sistemos žlugimą, kolektyvinio saugumo sistemos kūrimą. Be jokios abejonės, tai taip pat buvo didžiausia visos žmonijos tragedija. Ne tik dėl to, kad per karą buvo išžudyti milijonai, kad šio karo metu buvo sukurta žmonių naikinimo technologinė sistema, neturėjusi, ir, tikėsimės, neturėsianti lygių pagal savo velnišką efektyvumą ir sofistikuotumą (žinoma, kalbu apie Holokaustą), bet taip pat, kad šis karas sukūrė prielaidas klestėti kitiems totalitariniams režimams (SSRS, Kinija, kt.), kurie toliau milijonais žudė žmones.
Be to, labai svarbu apie Antrą pasaulinį karą kalbėti ir tuo požiūriu, ką iš žmonių gali padaryti ideologijos - juk dauguma jo metu padarytų nusikaltimų buvo paremti ideologiniu naikinimu, ne kuo nors kitu. Taip pat - nieku būdu negalima primityvinti požiūrio į labai sudėtingą šio karo prigimtį, jo prielaidas, konflikto šalis, konflikto psichologinę įtaką, juolab, kad šiuo metu Rusija šį karą ir vėl išnaudoja propagandiniais tikslais“.
Westminsterio universiteto Teisės mokyklos Vyresnysis lektorius dr. Paresh Kathrani:
„Antrasis pasaulinis karas buvo konfliktas, kuris peržengė vienos teritorijos ribas ir supriešino žmones labiausiai diskriminuojančiais ir siaubingais būdais. Idėja, kad visų žmonės, nepriklausomai nuo to, kas jie yra, pagrindinės teisės, neturi būti pažeidžiamos, buvo vienas iš motyvų įkurti eilę tarpvyriausybinių organizacijų ir inspiracija žmogaus teisių judėjimams. Ši šviesa išlieka stipri, žmogaus teisių apsauga ir šiandien siekiama suteikia apsaugą pažeidžiamiausiems žmonėms pasaulyje.
Tačiau žmogaus teisės nėra vienintelis ilgalaikis karo palikimas. Tik neužmiršdamos Antrojo pasaulio karo pamokų tarptautinės organizacijos ir valstybės gali išvengti panašių konfliktų pasikartojimo“.
Studentė Stefania Navaro (Italija):
„2016 m. kartu su kitais WISE projekto, finansuojamo EK, koordinuojamo MRU, dalyviais aplankiusi Aušvico-Birkenau valstybinį muziejų (Lenkijoje), šiandien užtikrintai teigia, kad ši kelionė į praeitį - vienas įsimintiniausių momentų jos gyvenime: „Saulėtą džiugią pavasario dieną žengiau žeme, ant kurios buvo įvykdytos vienos žiauriausių žudynių. Jaučiau gėdą, didesnę už bet kokį mane apėmusį jausmą, dėl to, ką žmonės gali padaryti ir darė su kitais žmonėmis.
Buvo sunku priimti, kad ten, kur dabar laisvai auga gražios pavasario gėlės, kažkada kiti žmonės, visai tokie kaip aš, pirmiausia išnyko kaip individai, po to buvo sunaikinti ir jų kūnai. Svarstau, ar jie turėjo vilties išgyventi. Ir jeigu šiandien kažkas vis dar kenčia nuo žiaurumo, tai tik dėl to, kad mes nevisiškai suprantame, kokią istorinę atmintį mes privalome išsaugoti“.