Ar valstybės atkūrimo šimtmečio nuotaika, ar dėl augančios ekonomikos skaidrėjanti visuomenės atmosfera lemia, kad Lietuvos viešojoje erdvėje pradeda skambėti tautinės tapatybės tema. Žinoma, nuo nedrąsių diskusijų iki kokio nors apčiuopiamo rezultato – dar labai toli. Menkas pasitikėjimas savimi, netikėjimas valstybės ateitimi, vertybių, dėl kurių sutartų visa tauta, stoka yra rimtas veiksnys, stabdantis socialinę ir ekonominę šalies pažangą.

Galima pateikti vieną iškalbingą pavyzdį. Pastaruoju metu vėl prabilta apie Rytų Lietuvos problemas, šio regiono piliečių integraciją. Tačiau vargu ar pastangos spręsti šią problemą duos rezultatų, jei patys lietuviai nemato, kuo galima didžiuotis savoje šalyje. Regis, nemažai visuomenės daliai jau įgriso amžinas niurnėjimas, beveik privaloma tapusi savinieka, bet kokio neigiamo reiškinio suabsoliutinimas.

 

Iš tikrųjų, beatodairiškas to akcentavimas nėra didvyriškas mėginimas „pažvelgti tiesai į akis“, kaip aiškina triukšmingų tariamos publicistikos laidų kūrėjai ir kai kurie kiti žiniasklaidos atstovai. Priešingai, nuolatinis taikymasis į emocijas paneigia konstruktyvios analizės, racionalių sprendimų galimybę, visuomenę užtvindo nusivylimo banga. Tokiomis sąlygomis jau nebeįmanoma planuoti ateities ir užsiimti kūryba.

Beje, negatyvumo bangos kėlėjai puikiai supranta, ką daro, ir savo veiklą vykdo ne iš pilietinio pašaukimo, o vedami pelno troškimo ir savų siaurų interesų. „Dvi Lietuvas“ galima atrasti ne tik vertinant socialinę, bet ir tautinės savimonės padėtį. Viena kryptis – kraštutinai liberalus „europiečio“, „Vakarų žmogaus“ savimonės modelis. Tokiam žmogui svetimi patriarchalinės visuomenės prietarai.

 

Tačiau prie tokių prietarų dažniausiai priskiriamas ir patriotizmas, todėl nelieka motyvo, kodėl asmuo turi ką nors kurti ne tik sau, bet ir savo tautai, savo valstybei. Kita kryptis – mūsų nacionalinės, patriotinės tradicijos, kilusios iš tarpukario Lietuvos. Šios tradicijos – tai galinga jėga, praeityje daug sukūrusi, tačiau globalėjančiame pasaulyje pastebimai išsikvėpusi ir kartais atrodanti keistai, ypač jei ji nukreipiama prieš Lietuvos žmonių palankiai priimamą padėtį – Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Kraštutiniu atveju ši tradicija kuria ankštą, ribotą pasaulėlį, kuris tiek susispaudžia, kad pradeda naikinti pats save. Gyvybinga tapatybė būtų kartu ir lietuvio, ir europiečio. Šios koncepcijos neprieštarauja viena kitai, priešingai, jos gali puikiai viena kitą papildyti.

 

Daugelyje Vakarų valstybių patriotizmas, pasididžiavimas savo šalimi atlieka svarbų vaidmenį ir visuomenės gyvenime, ir švietimo srityje. Tad mūsų liberalai, kovodami su tariamu nacionalizmo baubu, dažnai nori būti šventesni už popiežių. Ir čia vėl verta paminėti estus, kurie šį klausimą išsprendė, galima sakyti, pavyzdingai. Ne kartą buvau liudininkas, kai ir aukšti, ir žemi Estijos pareigūnai, visuomenininkai bei paprasti žmonės, vos gavę progą, prabyla apie nuostabią miškais apaugusią Estiją, kuri yra labiausiai pažengusi, neprilygstama informacinių technologijų valstybė. Kartu tai esanti nors maža, bet liberali, atvira ir nepaprastai pažangi šalis. Kaip toks vieningumas pristatant šalį pasiekiamas, neįmanoma tiksliai pasakyti.

 

Konkretaus būdo subręsti nėra. Jei žvalgytumėmės klasikinio kelio, žvilgsnį turėtume nukreipti į politikus. Politikų uždavinys – generuoti idėjas, kurių visuomenė laukia ir kurios jai būtinos. Tenka pripažinti, kad Vytautas Landsbergis yra vienintelis politikas, sugebantis prisiliesti prie tautos gyvenimo esmės, bet jo vieno negana. Kai kurie kiti politikai tesugeba pasiūlyti tautinį kostiumą vaikams, tačiau tai daro labai nerišliai. Bet ir tai dar gerai, nes daugumai politikų tokie klausimai apskritai yra tolimi. Visuomenėje vis dar vyrauja negatyvumas. Labai aistringai triuškinamos Lietuvą pristatyti bandančios idėjos. Suprantama, kodėl taip atsitinka, – nėra sutarimo, su kuo galėtume save tapatinti. „G taško“ viešųjų ryšių kampanija – neišvengiama tokios situacijos pasekmė.

 

Daug atskleidė „Delfi“ projektas, per kurį buvo siūlomos idėjos Lietuvai. Paaiškėjo, kad tos idėjos – tai viso labo eiliniai Vyriausybės programos punktai. Projekto rengėjams linkėjau, kad būtų rasta prasmingų idėjų, kurios daugelį visuomenės narių įkvėptų naujai pažvelgti į savo šalį, imtis prasmingų iniciatyvų. Deja. Viso labo buvo parašyta rekomendacija Vyriausybei ir iškart pamiršta. Kita vertus, visuomenė aistringai gina tautos, valstybės idėją įkūnijančių asmenybių atminimą. Tai labai svarbu. Viską ir visus sudėjus į vieną krūvą, sumaišius, apjuodinus, nebeliktų pagrindo, svarbiausių tautinės savimonės atspirties taškų. Šiame kelyje neverta kliautis valdžia, politikais. Prisidėti turėtų kiekvienas pilietis.