Dvejus metus dirbęs Seimas pasiekė pusiaukelę. Kaip būtų galima įvertinti jo veiklą? Vienareikšmio vertinimo, ypač kalbant kartu apie Seimą ir Vyriausybę, pateikti neįmanoma – įspūdis prieštaringas. Viena vertus, valdantieji nuvylė – prieš rinkimus savo kalbose ir programose jie tiksliai nustatė valstybės bėdas, o būdami valdžioje tapo neatpažįstami.

 

Reformos imituojamos arba vykdomos chaotiškai, daug laiko skiriama kerštaujant politiniams oponentams. Kita vertus, Seimo dauguma suformavo Vyriausybę, kuri veikia vadovaudamasi technokratiniais principais, kaip buvo įprasta ankstesniems ministrų kabinetams. Ateidami į valdžią „valstiečiai“ pasižymėjo retorika, nukreipta prieš politinį elitą, ir skelbė ganėtinai radikalias mintis, todėl kai kas juos vadino nesistemine politine partija. Tokios pranašystės nepasitvirtino. „Valstiečiai“ aria Lietuvoje įprastos politikos vagą, dar labiau ją gilindami, deja, negatyvia prasme. Apie tai netrukus pakalbėsime plačiau, o čia verta pažymėti, kad prieštaringą valdančiųjų paveikslą lemia du lyderiai – Seimo „valstiečių“ frakcijos vadovas Ramūnas Karbauskis ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Jie pagal savo pažiūras, charakterį ir veikimo būdą daugeliu atvejų yra antipodai. Akivaizdu, kad juos bendražygiais verčia ne pažiūros, o politinė būtinybė. Kol kas politiniame lauke jie negali veikti vienas be kito.

 

Tiesa, tai, kad valdančiuosius į priekį veda dvi tokios skirtingos asmenybės, jiems išeina į naudą. Daug kartų yra girdėta istorija apie tai, kaip riteris, įveikęs drakoną, pats tampa drakonu. Taip atsitiko ir „valstiečiams“. Prieš dvejus metus jie kaip meteoras įsiveržė į politinę padangę skelbdami naujas idėjas. Jie kalbėjo ne tik apie alkoholizmo problemą, radikalią mokesčių sistemos pertvarką, apleistus regionus, socialinę nelygybę, bet ir apie kur kas sudėtingesnius sisteminius dalykus – pasisakė už iš esmės didesnį valstybės vaidmenį ir drąsiai siūlė tokias neįprastas idėjas kaip valstybinis alkoholio gamybos bei prekybos monopolis, valstybinis verslą finansuojantis bankas, valstybinių vaistinių tinklas. Iš šių visų pasiūlymų įgyvendintas tebuvo vienintelis – įvesti alkoholio prekybos apribojimai. Visa kita arba užmiršta, arba daroma priešingai, nei buvo kalbėta ir žadėta.

 

Jei mėgintume įvertinti šešias reformas, kuriomis mėgsta girtis „valstiečiai“, matytume, kad jos yra arba imitacinės (mokesčių reforma), arba skirtos pinigams taupyti (sveikatos apsaugos reforma), bet nė viena jų nėra skirta tam, kad būtų sušvelnintos socialinės problemos ar sudarytos prielaidos spartesnei regionų raidai – svarbiausioms idėjoms, su kuriomis „valstiečiai“ atėjo į valdžią.

 

Siekis taupyti pinigus yra sveikintinas, tačiau jei įgyvendinamu planu nesiekiama pagerinti vienoje ar kitoje sistemoje dirbančių žmonių darbo sąlygų, padidinti visuomenėje solidarumo, kažin ar tai išvis galima vadinti reforma. Tai yra tiesiog šakų genėjimas, kartais išvirstantis tiesiog į griovimą. „Valstiečiai“ tik sustiprino tradicines buvusių valdžių ydas.

 

Chaotiška įstatymų leidyba tapo dar chaotiškesnė ir labiau nenuspėjama. Įstatymų pasiūlymai kaskart užklumpa netikėtai, tarsi lietus iš giedro dangaus, ir panėšėja į piratų išpuolius. Dažnai atrodo, kad ministerijų reformatoriai kariauja tikrą karą prieš savo kuruojamos srities įstaigas, darbuotojus. Kultūra, kuri turėtų būti mūsų valstybės pagrindas, tik dar labiau nustumiama į paraštes. Vos dveji metai valdžioje – o užsisklendimo nuo visuomenės ir arogancijos lygis jau pranoksta ankstesnių valdžių užsisklendimą ir aroganciją.

 

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio transformacija yra lyg lakmuso popierėlis. Įžvalgiausias čia pasirodė premjeras S. Skvernelis. Jis pirmas suprato, kad vien primetamomis ar imituojamomis reformomis žmonių nepavyks apžavėti. Vyriausybėje nuolat randasi ministro pirmininko inicijuojamos idėjos: būstas jaunimui lengvatinėmis sąlygomis regionuose, maisto kuponai, naujų prekybos tinklų atėjimas ir senųjų sutramdymas, žadamos „objektyvios“ maisto produktų kainos. Tačiau šios pastangos fragmentiškos, dažniausiai paremtos nerealistiškomis prielaidomis, o pagrindinė Vyriausybės strateginė kryptis, kaip minėta, yra priešinga.

 

Derėtų susimąstyti, kokius lūkesčius gyventojai sieja su valdžia. Daugelis išlaikė blogus prisiminimus apie ankstesnes valdžias, todėl iki praėjusių rinkimų dar nebuvusi valdžioje politinė partija, suvedinėdama sąskaitas ir žaisdama nesibaigiantį politinį „demaskavimą“, sugeba išlaikyti populiarumą ir pasitikėjimą. Dirbtinai kurstomą politinę kovą pernelyg daug žmonių laiko tikruoju politikos darbu.

 

Didelį pasitikėjimą gyventojai reiškia premjerui. Akivaizdu, kad daugelio gyventojų politinio lyderio idealas – savimi pasitikintis, ryžtingumą demonstruojantis politikas, koks ir yra S. Skvernelis. Piliečių sąmonėje giliai įsišaknijęs vaizdinys, kad politikas turi žinoti, kaip spręsti visas problemas, elgtis ryžtingai. Paradoksalu, kad, kita vertus, toks politikų elgesys visuomenėje sukelia neviltį, kelia beviltiškumo jausmą. Mat demokratinėje visuomenėje joks politikas, jokia Vyriausybė pati savaime negali rasti geriausio sprendimo. Sprendimas turi būti priimamas po diskusijų, įtraukiant visuomenės grupes, ekspertus, įvertinus socialines bei ekonomines pasekmes, ieškant maksimalaus sutarimo ir su politiniais oponentais.

 

Daug kas kalba apie visuomenėje tvyrantį nusivylimą, tačiau paprastai viskas suvedama į „blogus valdžios sprendimus“. Reikia konstatuoti, kad esant tokiai demokratijos kokybei sprendimai niekada nebus geri, netenkins visuomenės. Perspektyvos, kad padėtis keisis, lieka miglotos, nes demokratijos kokybės problema nėra net suvokiama kaip tema, verta visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio.