Šis komentaras nepatars, kokios politikos turėtų laikytis tokia šiuolaikinė demokratinė valstybė kaip Lietuva.

Tai tik pasvarstymai ir klausimai, į kuriuos atsakant dažniausiai neįmanoma pasinaudoti jokiu receptu. Turiu omenyje demokratijos padėtį įvairiose pasaulio valstybėse ir tai, kiek bei kokiomis priemonėmis už demokratiją dera kovoti. Vėl sulauksime Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos. Kai kurie komentatoriai plūsta Lietuvos valdžios atstovus, kad nė vienas jų šįkart nesusitiks su Dalai Lama.

 

Prisimename, kad Dalai Lamai lankantis Lietuvoje 2013 metais, jį priėmė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Po šio įvykio Kinija beveik dvejiems metams sustabdė bendrus su Lietuva projektus, įšaldė investicijas, nutraukė pokalbius dėl Lietuvos eksporto į Kiniją. Koks šių dienų globalioje ekonomikoje yra Kinijos vaidmuo, turbūt niekam nereikia aiškinti. Vien pastaruoju metu Kinijos institucijos 17 Lietuvos pieno perdirbimo įmonių suteikė teisę įvežti savo gaminius į Kiniją. Negalima tiesmukai kaltinti, jog Lietuvos valdžios atstovai nesusitiks su Dalai Lama todėl, kad yra abejingi pavergtų tautų kančioms.

 

Nemanau, kad jie abejingi, tačiau vis dėlto Lietuvos vadovams pirmiausia tenka pareiga užtikrinti mūsų šalies žmonių gerovę. Lietuvos žmonių nuomonė aiški – jie nori darbo ir didesnių atlyginimų, todėl valdžia privalo pasinaudoti visomis galimybėmis, kad pasiektų šių tikslų. Jei Tibeto laisvės gynėjai diktuoja Lietuvos valdžiai sprendimus, tai gal ir nepasitenkinimą dėl mažų atlyginimų, nedarbo, emigracijos rodantys gyventojai savo pretenzijas galėtų reikšti ne valdžiai, o Tibeto laisvės gynėjams? Taip, toks požiūris – perdėm pragmatiškas ir tolimas idealams.

 

Bet reikia pažymėti, kad jo laikosi visos valstybės, tarp jų ir Vakarų demokratijos. Visos, net turtingiausios šalys džiaugiasi, jei pavyksta užmegzti abiem pusėms naudingą dialogą su Kinija, nustatyti su šia šalimi palankesnes prekybos ir investicijų sąlygas. Kinija pripažįstama, jai reiškiama pagarba. O juk kalbant apie žmogaus teises Kinijoje, vertėtų minėti ne tik Tibeto laisvės klausimą. Žmogaus teisių padėtis Kinijoje prasta ir nuo 2012 metų tik blogėja.

 

Tačiau pavarčius didžiausius pasaulio dienraščius nesunku pastebėti, kad pranešimuose iš Kinijos dominuoja visai kitokio pobūdžio žinios – tos, kuriose kalbama apie nuolat besiplečiančią ekonominę Kinijos galybę. Europos Žmogaus Teisių Teismas praėjusią savaitę paskelbė, kad Lietuvoje 2005–2006 metais veikė slaptas JAV centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimas įtariamiesiems terorizmu laikyti. Dėl neteisėto kalinimo teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Abu Zubaydah. CŽA kalėjimo Lietuvoje istorijoje yra ir, matyt, visada liks daug neaiškių dalykų. Gal buvo tas kalėjimas Antaviliuose, gal nebuvo. Tik įdomu, kodėl sąskaita pateikta Lietuvai, kurios pareigūnai tardant kalinį tiesiogiai nedalyvavo?

Taip, tai įvyko dėl teisinių susitarimų ir įsipareigojimų. Tačiau teisė šįkart šauna pro šalį, todėl Europos pozicija, švelniai tariant, yra nenuosekli. Jei problema iš tikrųjų tokia aštri ir ją norima spręsti iš esmės, derėtų iškelti politinį klausimą JAV vyriausybei – juolab kad kaltinimai Abu Zubaydah iki šiol nepateikti, bet jis vis dar laikomas Gvantanamo bazėje. Tačiau, žinoma, dėl to dar labiau trikdyti santykius su JAV nesiryš joks Europos politikas. Ir Europai, ir Lietuvai tenka spręsti sudėtingą klausimą – kiek dera dėti pastangų remiant demokratiją, o kada vis dėlto reikėtų sustoti pragmatizmo sumetimais.

 

Prezidentė D. Grybauskaitė vasarį paskelbė, kad Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkiją Europos Sąjungoje (ES). ES ruošia drausminę procedūrą prieš Lenkiją dėl teismų reformos, kuri apriboja jų nepriklausomumą. Ko gero, tai išmintingas Lietuvos sprendimas – užuot auklėjus kaimynę šalį, su kuria tik pradedami atkurti ilgai buvę įšalę santykiai, nuspręsta palikti kaimynams patiems spręsti jiems kylančias problemas. Nuolat iškyla santykių su Rusija klausimas. Tačiau jau seniai praėjo tie laikai, kai Rusijai buvo priekaištaujama dėl žmogaus teisių padėties šalyje, nedemokratinių rinkimų, žiniasklaidos laisvės ir demokratijos suvaržymų. Jei Rusija keltų tik tokias „smulkias“ problemas, sankcijos jai seniai būtų atšauktos.

 

Kalbame apie tai, kad Rusija šiurkščiai pažeidžia tarptautinę teisę, įžūliai kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus, net vykdo išpuolius jose. Ateityje alternatyva, kaip elgtis – bet kokia kaina remti demokratiją ar eiti pragmatizmo keliu, darysis tik aktualesnė. ES svarstys sudėtingą klausimą – ar mažinti finansinę paramą Vengrijai, Lenkijai, kurios pasirinko savotišką demokratijos modelį, kai valdo viena visagalė partija. Tačiau kažin ar artimiausioje perspektyvoje panašios problemos apsiribos tik Vidurio Europos regionu. Šiomis dienomis Italijoje vyriausybę suformavo euroskeptiškos ir populistinės partijos, ir čia ES, be abejo, lauks nauji iššūkiai.

 

Be to, yra nemaža tikimybė, kad antidemokratiškos partijos artimiausiais metais laimės rinkimus ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Pasaulis keičiasi. Organizacijos „Freedom House“ nustatomas pasaulio valstybių demokratijos indeksas smunka jau 12 metų iš eilės. Šis procesas tik stiprės Kinijai tampant nauja ekonomine galybe, o JAV, kurios ilgus dešimtmečius buvo svarbiausios demokratijos puoselėtojos, iš esmės nusišalinant nuo tarptautinės bendruomenės reikalų.