Pastarojo savaitgalio Čekijos parlamento rinkimus laimėjo milijardieriaus populisto Andrejaus Babišo politinė partija ANO, kilusi iš visuomeninio judėjimo „Nepatenkintų piliečių akcijos“.
A. Babišas gana skeptiškai vertina Europos Sąjungą (ES) ir tvirtai pasisako prieš pabėgėlių priėmimą. Taip pat didelė sėkmė šiuose rinkimuose lydėjo populistines Čekijos piratų partiją ir partiją „Laisvė ir tiesioginė demokratija“. Per Europą toliau ritasi populizmo banga. Tiesa, įdomu tai, kad ji aplenkia Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes. Į šį ypatumą interviu BNS dar prieš Čekijos parlamento rinkimus dėmesį atkreipė JAV Džordžijos universiteto profesorius olandas Casas Mudde.
Pasak jo, Baltijos šalys neatitinka Vidurio Europos, kurioje dominuoja dešiniojo sparno populistai, naratyvo. Iš tiesų Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos valdžioje atsidūrė nemažai ką bendra turinčios euroskeptiškos, o visų pirma – prieš imigrantų priėmimą pasisakančios politinės jėgos.
Tiesa, Vengrijos „Fidesz“, Lenkijos „Tvarką ir teisingumą“ – dideles ir įtakingas valdančiąsias partijas, turinčias aiškią ideologiją, vadinti populistinėmis vargu ar būtų teisinga, nors jos ir euroskeptiškos, ir savotiškai traktuoja kai kurias demokratijos normas. Vis dėlto akivaizdu, kad būtent tokių partijų sėkmė regione rodo tam tikrą dėsningumą. Tai, kad tokie procesai neišryškėja Baltijos valstybėse, matyt, irgi nėra tik paprastas sutapimas, nors, kaip žinoma, politinė ir ekonominė padėtis šiose trijose valstybėse gana skirtinga. Turbūt neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, kokios priežastys lėmė skirtingą trijų Vidurio Europos ir trijų Baltijos valstybių politinę raidą.
Galbūt Baltijos valstybės, būdamos ES periferijoje, menkiau pajuto globalizacijos poveikį, pabėgėliai bei atvykėliai jose nėra tiek pastebimi, kaip Višegrado šalyse, todėl čia populistiniai šūkiai, susiję su pabėgėliais, negali sulaukti didesnio atgarsio.
Galbūt būdamos didesnės Vidurio Europos valstybės puoselėja viltis vykdyti savarankiškesnę politiką ir mano turinčios realią galimybę mesti pirštinę Europos Komisijai. Nemažai žmonių šiose valstybėse nemano, kad būtina kopijuoti Vakarų demokratijos modelį. Vidurio Europos valstybių visuomenės toleruoja kai kuriuos demokratijos suvaržymus ir žodžio laisvės apribojimus, jei kartu labiau pabrėžiami nacionaliniai šalių ypatumai. Baltijos valstybėse, kurios buvo inkorporuotos į Sovietų Sąjungą, žmonės kadaise patyrė kur kas didesnius laisvės suvaržymus, todėl dabar jiems nepriimtinos jokios valstybinės ideologijos apraiškos ar net menkiausios diktato užuominos. Ko gero, nemažai lemia ir geografinė, geopolitinė padėtis, Rusijos artumas.
Nedidelėms Baltijos valstybėms vykdyti visiškai savarankišką politiką yra nerealu. Integracija į Vakarų struktūras čia yra nepriklausomybės garantija, o atitolimas nuo Vakarų savaime didina Rusijos įtaką. Suprantama, kad tai riboja politinio pasirinkimo galimybes. Tokie galimi paaiškinimai, nors, žinoma, niekas negali būti tikras, kas vyks ateityje. Nėra jokių garantijų, kad ir Baltijos valstybės nepasuks populizmo keliu. Juo labiau kad praeitą savaitę toliau tęsėsi dviejų svarbių mūsų šalies partijų – Lietuvos socialdemokratų partijos ir Liberalų sąjūdžio – skilimo ir eižėjimo procesas. Sunku pasakyti, kas užims „tuščią vietą“ politiniame spektre, bet jau aišku, kad tai dar padidins visuomenės nusivylimą politine sistema.
Po Berlyno sienos griuvimo amžių sandūroje gyvavusios viltys, kad ateitis priklauso demokratijai, nepasiteisino. Organizacijos „Freedom House“, kasmet sudarančios visų pasaulio valstybių demokratijos reitingus, duomenimis, jau 11 metų iš eilės demokratijos padėtis pasaulyje prastėja. Akivaizdu, kad Rusija pasitraukė nuo demokratijos ir kaskart tolsta nuo jos vis labiau. Kitais metais vyks Rusijos prezidento rinkimai. Nors jų rezultatas jau žinomas, vis dėlto visi įvykiai, net ir smulkiausi, susiję su būsimais rinkimais, kelia didelį susidomėjimą. Toks praėjusios savaitės įvykis buvo žurnalistės Ksenijos Sobčak pareiškimas, kad ji ketina kelti savo kandidatūrą. Žinoma, tai tikras politinis teatras, nors galima pavadinti ir cirku. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui iššūkį meta K. Sobčak, kurios tėvas buvo V. Putino mentorius, abi šeimos draugavo. Ir nutik tokiam sutapimui neaprėpiamoje Rusijoje!
Tarkime, tai grynas atsitiktinumas, kaip ir tai, kad būtent V. Putinas pirmas sužinojo apie K. Sobčak sprendimą. Dėmesio vertas K. Sobčak rinkimų kampanijos šūkis – „Prieš visus“. Lyg kažkokie „visi“ būtų atsakingi už politinę padėtį Rusijoje. Dabartinės Rusijos politinė sistema – tai personalinė V. Putino sistema, ir jeigu į rinkimus eitum su rimtais, nuoširdžiais ketinimais, mestum iššūkį V. Putinui, o ne „visiems“.
K. Sobčak skelbia, kad per rinkimų kampaniją yra pasiryžusi kalbėti apie Rusijos blogybes, bet, akivaizdu, ji neperžengs raudonos linijos, neįvardys V. Putino kaip tų blogybių priežasties. Taigi ji nėra rimta, iki galo kovoti pasiryžusi kandidatė, ir net ne tiek svarbu, ar ji vykdo Kremliaus planą padaryti rinkimus įdomesnius ir juos legitimuoti, ar tiesiog ėmėsi šio vaidmens iš narcisistinių sumetimų.
Prezidento rinkimai Rusijoje yra beverčiai, nes vyksta nedemokratinėje valstybėje. Joks opozicijos lyderis per juos negali iškilti ar pasiekti kokių nors apčiuopiamesnių rezultatų, nes tokiems rezultatams reikia daugybės demokratijos sąlygų, kurių Rusijoje nėra, pradedant žodžio laisve ir baigiant demokratija vietose. Ką, atėjęs „iš niekur“, nepriklausydamas „valdžios piramidei“, kandidatas gali pasakyti Rusijos žmonėms, kad jie susidomėtų ir išgirstų jo žodžius, ką jis gali pažadėti, kad juo patikėtų? Nebent, kaip Aleksejus Navalnas, jis turi šaukti apie korupciją, tačiau tokio šaukimo poveikis liks ribotas.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt