Sausio 26 dieną „valstiečiai“ Saulių Skvernelį paskelbė partijos kandidatu į prezidentus. S. Skvernelis – stiprus kandidatas. Jo reikėjo, kad rinkimuose būtų sukurta tikra intriga. Tvirtas, drąsus, tiesus, aštrialiežuvis – jis imponuos ne vienam rinkėjui, ypač provincijoje. Reikšminga ir tai, kad visuomenės pasitikėjimas „valstiečiais“ sausį pirmąkart po ilgesnio laiko pranoko opozicinius konservatorius. Lietuvos ekonomikos padėtis nebloga, prisiminimai apie didžiąsias „valstiečių“ klaidas, darytas kadencijos pradžioje, išblėso, emigracija atslūgo. Žmonės net susitaikė su alkoholio prekybos apribojimais, o svaigalų vartojimas sumažėjo.

 

„Valstiečiai“ labiau pastebimi nei konservatoriai, šie jau kurį laiką nepasiūlė dėmesį patraukiančių idėjų. Tačiau keisčiausia, kad net po dvejų metų valdžioje „valstiečiai“ daugelio žmonių vis dar suvokiami kaip partija, oponuojanti elitui. Žvelgiant objektyviai, tam nėra jokio pagrindo – „valstiečiai“ pagal savo veiklą ir stilių iš esmės niekuo nesiskiria nuo anksčiau buvusiųjų valdžioje. Vis dėlto savo daro sunkiai nusakomas „valstiečių“ lyderiams būdingas konfrontacijos nervas ir karingos, nors neveiksmingos Seimo komisijos, skirtos suvesti sąskaitoms su praeitimi. „Valstiečiai“ žmonių akyse – antielitiniai, nors tu ką. Visa tai svarbu ir analizuojant partijos kandidato S. Skvernelio perspektyvas prezidento rinkimuose.

 

Vos S. Skverneliui paskelbus apie kandidatavimą, jo reitingai visuomenės apklausose, skirtose įvertinti kandidatų į prezidentus populiarumui, šovė į viršų. To užteko jam aplenkti Ingridą Šimonytę, o Gitanas Nausėda – vis dar populiariausias. Taigi S. Skvernelio populiarumo duobė po juodojo gruodžio, paženklinto daug kritikos sulaukusių ministro pirmininko akibrokštų, jau įveikta.

 

Deja, S. Skvernelis yra ministras pirmininkas, ir tai daug ką sujaukia. Jau dabar pasigirsta kaltinimų, kad jis administracinius išteklius naudoja savo žinomumui didinti, pavyzdžiui, sprendimą kandidatuoti pranešė vyriausybiniais informacijos kanalais. Nesunku prognozuoti, kad nemažai rinkimų batalijų bus skirta būtent Vyriausybės vadovo administracinių išteklių panaudojimo temai, o ne programinių nuostatų susidūrimui, kaip turėtų būti. Ministro pirmininko patarėjai atšauna, kad ir kiti kandidatai naudoja administracinius išteklius – pavyzdžiui, apie siekį kandidatuoti pranešė Seimo rūmų patalpoje. Taip pat yra buvę, kad rinkimų kampaniją vykdė pareigas einantys prezidentai. Tai tiesa, tačiau problema vis dėlto išlieka.

 

Mat ministro pirmininko galios yra nepalyginti didesnės nei Seimo nario, jos didesnės ir už prezidento. Todėl didesnės ir problemos. Kažin ar žurnalistai, ėmę gilintis į tai, kad ministro pirmininko pranešimas kandidatuoti buvo nufilmuotas Vyriausybės samdomo operatoriaus, tiksliai suformulavo problemą. Nes didžiausia problema – ar premjeras atsilaikys prieš pagundą priimti populistinius sprendimus. Retrospektyviai vertinant S. Skvernelio veiklą kyla įtarimų, kad tokiai galimybei jis nepajėgė atsispirti ir žengė žingsnius pigaus populiarumo keliu.

Paprastai aklai pasikliaunantis ministrų siūlomais sprendimais, S. Skvernelis nepaprastai aktyviai ėmė reklamuoti savas „kovos“ su kainomis akcijas, naujų prekybos tinklų pritraukimą, maisto kuponus. Jo teiktos idėjos akivaizdžiai iškrito iš pabrėžtinai technokratinės Vyriausybės veiksmų konteksto, buvo neracionalios ir prieštaringai vertinamos.

 

Kas galėtų paneigti, kad jos buvo iškeltos S. Skverneliui jau apsisprendus kandidatuoti ir pradėjus traukti provincijos rinkėjų dėmesį? Kitas įdomus klausimas – kodėl S. Skvernelis nusprendė dalyvauti prezidento rinkimų kampanijoje. Žinoma, „valstiečiams“ reikia stipraus kandidato į prezidentus. S. Skvernelis toks ir yra. „Valstiečiai“ kito tokio neturi. Sunkiau suprasti, kodėl ministras pirmininkas panūdo savo postą iškeisti į prezidento. Yra žinoma, kad Algirdui Brazauskui kur kas labiau prie širdies buvo ministro pirmininko postas, o prezidentauti jam buvo nemiela – jis net nepanorėjo siekti antrosios kadencijos. S. Skvernelio noras – priešingas. A. Brazausko pozicija buvo geriau motyvuota.

 

Vadovauti didžiuliam Vyriausybės aparatui su 14 ministerijų – kur kas didesnė atsakomybė ir galimybė daryti didesnį poveikį valstybei, jei, žinoma, tai politikui iš tikrųjų rūpi. Bet S. Skvernelis veržiasi į prezidentūrą, ramius, palyginti su Vyriausybės pastatu, rūmus S. Daukanto aikštėje, tam, kad dalyvautų nuobodžiuose europiniuose posėdžiuose, galėtų šnekučiuotis su kitų valstybių vadovais anglų kalba, kurios nelabai moka, ir tokiomis temomis, kurių nelabai išmano ir kurios nelabai jam rūpi. Matyt, ne tokios jau brangios jam Vyriausybės pradėtos vadinamosios reformos. Numatomas ministro pirmininko kandidatavimas Vyriausybės veiklą trikdo jau dabar – matyt, dėl miglotos ateities nesiseka rasti kandidato į aplinkos ministrus.

 

Kai kurie apžvalgininkai S. Skvernelio siekį tapti prezidentu aiškina psichologinėmis priežastimis. Jis – tiesiog lošėjas, kuris visada statys daugiau, jei jam sekasi. Kokios S. Skvernelio pažiūros? Jis – ne socialdemokratas, bet ir ne dešinysis. Tai technokratas eklektikas, galintis ginti bet kokią idėją, kuri paranki konkrečiu momentu, ypač jei padeda didinti populiarumą. Vyriausybės ministrai surinkti taip: tiesiog pavyko prisikalbinti vieną ar kitą profesionalą. Pakeitus ministrą kitų pažiūrų ministru politika gali keistis kardinaliai, bet ministro pirmininkui tai nė motais. Žinoma, tiems, kurie ieško „antielitinio“ kandidato, tokie prieštaravimai nerūpi. Kita vertus, premjero patirtį turintis „antielitinis“ kandidatas – neblogiausia pasirinkimo galimybė Lietuvai.