Lietuvoje yra ir gerų, ir blogų žinių. Dažnai girdime, kad šalis sulaukia naujų investicijų, kad ateina užsienio bendrovės, kuriamos įmonės. Ekonomika, o drauge ir vidutinis darbo užmokestis, auga. Kita vertus, dar labiau didėja pajamų nelygybė, gilėja demografinė duobė, daugelio žmonių nuotaika niūri. Jaučiamas nusivylimas valdžios institucijomis. 2016 metais rinkimus laimėję „valstiečiai“ turi du kontrastingo būdo ir skirtingų pažiūrų lyderius – Saulių Skvernelį bei Ramūną Karbauskį.
Tokia nevienalytė yra ir valdžios politika. Šiomis dienomis sueina metai, kai dirba S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Technokratinis premjero lyderiavimas daugeliu atvejų pasitvirtina. Palaikomas tam tikras valdžios tonusas, priimami būtini sprendimai. S. Skvernelis savo veiklumu ir iniciatyva „pridengia“ ne vieną ministrą, stokojantį energijos ir kompetencijos.
Bėda ta, kad toks technokratinis vadovavimas turi ribas. Vyriausybė veikia palaikomuoju režimu – kiek geriau ar blogiau, bet kryptingų reformų, proveržio kokioje nors srityje tikėtis neverta. Pavyzdžiui, įvertinkime mokesčių sistemos pertvarką, apie kurią tiek daug kalbėta „valstiečiams“ ateinant į valdžią. Šios reformos nebus, vietoj jos siūlomi vien kosmetiniai pataisymai. Taip ir turėjo nutikti – Vyriausybė, apsiskelbusi, kad ją sudaro „profesionalai“, negali pertvarkyti mokesčių sistemos, nes bet kuri esminė reforma yra politinis veiksmas.
Vykdant reformą laimi toli gražu ne visi visuomenės sluoksniai. Neišvengiamai turi vykti perskirstymas pagal politinius Vyriausybės prioritetus. Tačiau technokratinė Vyriausybė tokių prioritetų tiesiog negali turėti. Eidamas į rinkimus R. Karbauskis iš kitų politikų išsiskyrė būtent tuo, kad kalbėjo apie didžiausius valstybės skaudulius ir vertybes. Tiesa, buvo galima abejoti, ar toli pavyks nuvažiuoti pasitelkus egzotiško ikikrikščioniško baltiško tautiškumo idėjas, bet ta retorika kartu su aiškiai įvardijamomis alkoholizmo, emigracijos, socialinėmis problemomis patraukė žmonių dėmesį. Deja, praėjus metams galima pasakyti, kad lūkesčiai neišsipildė. Moralinis klimatas nepagerėjo, priešingai, vertybių kartelė buvo nuleista dar žemiau.
Pats R. Karbauskis tapo Seimo Kultūros komiteto pirmininku, tarsi pabrėždamas, kad nuo šiol kultūra valstybėje nebus lyg podukra. Tačiau ar pastaraisiais metais kas nors šioje svarbioje srityje iš esmės pasikeitė? Kova su alkoholizmu prasidėjo, bet ji įgijo tik draudimų, o ne visuomenės sąjūdžio formą. Naujieji lyderiai, pretendavę tapti vertybiniais politikais, atrodo dar labiau nutolę nuo visuomenės, dar menkiau sugeba pagrįsti savo poziciją, blaškosi daugiau negu ankstesni valdantieji.
Opiausios šalies problemos nesprendžiamos, jas stengiamasi tiesiog nutylėti. Tarkime, ar kas nors galėtų pasakyti, kokie yra šios valdžios regioninės politikos principai? Dar ryškesnis pavyzdys – dvigubos pilietybės problema. Kadencijos pradžioje net 100 Seimo narių pateikė įstatymo projektą, nors iš anksto buvo aišku, kad Konstitucinis Teismas (KT) pripažins jį antikonstituciniu. Politikai daug kalbėjo apie šios problemos svarbą, mušėsi į krūtinę. Galų gale KT, kaip ir prognozuota, tarė savo žodį. Liko viena išeitis – referendumas. Spalio mėnesį valdantieji paskelbė, kad jis bus rengiamas 2019 metų gegužės mėnesį kartu su prezidento rinkimais. Toliau stojo tyla.
Regis, politikai staiga pamiršo, koks sudėtingas ir svarbus šis klausimas. Juk visų pirma reikia pasiūlyti Konstitucijos pataisos formuluotę, dėl kurios galėtų būti balsuojama. Pusmetis diskusijų dėl tokios formuluotės nėra ilgas laikotarpis. Metus galėtų vykti informacinė kampanija, forumai. Juk ir jų planą reikia sudaryti, skirti finansavimą, dar įvertinti tai, kad informacijos sklaida turi vykti ne vien Lietuvoje. Geriausia būtų kartu parengti ir įstatymo projektą, kuris paaiškintų, kaip naujoji Konstitucijos nuostata galėtų būti įgyvendinta, nes klausimų – begalė.
O kur dar techniniai referendumo organizavimo reikalai, įskaitant galimybę pakeisti Referendumo įstatymą. Laikas eina, bet nieko nedaroma. Ko gero, Seimo narių vajus dėl dvigubos pilietybės buvo viso labo spekuliavimas itin jautriu klausimu, nes atlikti rimtus darbus ir prisiimti atsakomybę vengiama. Valdžia neturi ir jokio aiškesnio požiūrio į demografines problemas.
Mokslininkai brėžia Lietuvai aiškią demografinės krizės perspektyvą. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus prasidės (jau dabar prasideda) problemos darbo rinkoje, dėl didelės pagyvenusių ir nebedirbančių žmonių dalies bus neįmanoma išlaikyti tvarios socialinės apsaugos sistemos. Šios problemos sprendimas yra. Tai – imigracija. Žinoma, ji nėra gėris. Tačiau jei viskas toliau vyks taip, kaip dabar, bus pasiektas taškas, kai teks rinktis: arba susitaikyti su reikšmingu gyvenimo lygio nuosmukiu, arba įsileisti svetimšalius. Prognozuočiau, kad bus pasirinktas antras variantas, juolab jog suvaldyti nelegalių migrantų srautą, kai rinkoje išryškės aštrus poreikis, vargu ar pavyks. Kur kas išmintingiau būtų jau dabar nustatyti migracijos politikos gaires, parengti veiksmingas atvykėlių integracijos programas. Tačiau politikai yra labai toli nuo aiškaus požiūrio į opiausias problemas. Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt