Ar galima gauti daug naudos tiesiog iš nieko? Sakoma, kadaise tai pavyko garsiajam baronui Miunhauzenui. Kartą jis, per karą gelbėdamasis nuo turkų, kartu su žirgu įklimpo pelkėje. Išradingasis baronas nesutriko – nusitvėrė už plaukų kaselės ir ištraukė iš pelkės ne tik save, bet ir žirgą! Pakartoti barono Miunhauzeno triuką dažnai bando politikai. Kaip kitaip pavadinti mėginimus lyg iš nieko kurti problemas, o paskui jas triukšmingai spręsti? Politikams vis atrodo, kad neįdėjus daug pastangų ir sutaupius išteklių įmanoma susikurti žinomumą, populiarumą ir galų gale užsitikrinti pergalę būsimuose rinkimuose.

 

Paprastai kartu dar tikimasi suteršti politinių oponentų reputaciją. Šios iniciatyvos nekuria gerovės, nemažina socialinės nelygybės, negerina verslo sąlygų ir nedidina santarvės visuomenėje. Priešingai, dažniausiai jos neturi jokio konstruktyvaus prado, tik kaskart iš naujo supriešina visuomenę. Tokiu triuku galima pavadinti Seimo narių konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno pasiūlymą pripažinti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nusikalstama organizacija, o buvusius aukštus LKP pareigūnus, siekiančius pareigų politikoje ar valstybės tarnyboje, įpareigoti skelbti konkrečius ryšius su komunistų partijos struktūromis.

 

Įdomu tai, kad šis raginimas pirmiausia sulaukė atkirčio pačioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje. Jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pavadino pasiūlymą pigiu populizmu, o konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis – kova su fantomu (formaliai juridiškai SSRS laikais LKP neegzistavo – jos nariai turėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narių bilietus). V. Landsbergis kaip šachmatininkas numatė kelis ėjimus į priekį ir nurodė, kuo virstų tokio įstatymo priėmimas, – jis mestų šešėlį ant aukščiausių Lietuvos pareigūnų ir būtų panaudotas Kremliaus propagandininkų.

 

Nerimsta ir „valstiečiai“, kuriems knieti pigiausiu būdu įgelti savo politiniams oponentams. Dešimt Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narių kreipėsi į Valstybės saugumo departamento direktorių ir pateikė naujų klausimų, kurie kilo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikus parlamentinį tyrimą. Reikėtų pasakyti, kad iš tiesų ne visi „valstiečiai“ pritaria tokiai iniciatyvai.

 

Ją kritikuoja NSGK pirmininkas Vytautas Bakas, o „valstietis“ Justas Džiugelis jau anksčiau frakcijos seniūnui Ramūnui Karbauskiui priminė, kad eidama į rinkimus LVŽS gyventojams žadėjo būti kitokia nei kitos parlamentinės partijos – imtis realių darbų ir tuščiai nepolitikuoti. Tačiau „valstiečiai“ ne tik nevengia tuščio politikavimo, bet net ir pasišovę viršyti jo rekordus. Tiesiog desperatiškai ieško, ką čia dar „užkabinus“, tačiau atėjus laikui priimti realius sprendimus, ypač jeigu jie susiję su politiniais bendražygiais, įkarštis išgaruoja. Minėtas V. Bakas laidoje „DELFI diena“ priminė, kad ne kas kitas, o patys „valstiečiai“ „reabilitavo Bastį, išplovė Skardžių“. Suprantama, tyrimo dėl paties R. Karbauskio veiklos, dėl kurios pareikšta įvairių klausimų ir abejonių, taip pat nesulauksime. Politikų, gal ir žiniasklaidos, visuomenės bėda ta, kad tyrimų, kokį atliko NSGK, išvados yra vertinamos paviršutiniškai, skaitomos selektyviai. Svarbu tai, jog komitetas pasiūlė 32 priemones, kurių valstybėje derėtų imtis, kad būtų apribota neteisėta ir nepageidaujama interesų grupių įtaka politikams. Kai kurias tų priemonių būtina įgyvendinti nedelsiant, kai kurios jų galbūt yra abejotinos ir neveiksmingos, tačiau visos jos beveik niekam neįdomios.

 

Bet juk Seimas pirmiausia turi rūpintis teisės aktų priėmimu, valstybės gyvenimo taisyklių nustatymu, o ne atskirų asmenų kaltumo aiškinimusi. Svarbiausia, kad sprendimai Lietuvoje būtų priimami skaidriai, kad lobizmas būtų „pastatytas“ į teisės vėžes, kad būtų panaikintos prielaidos panašiems kaip „MG Baltic“ skandalams kilti ateityje. NSGK išvadose labiausiai visus domina, kas ir ką darė, kas su kuo susitiko, kas ir ką kalbėjo. Žinoma, tai svarbu kaip visuma, kad suprastume, kokie procesai vyksta. Tačiau reikia turėti omenyje, jog konkreti informacija galbūt netiksli, fragmentiška, selektyvi.

 

Juk daug kas paremta operatyvinės informacijos duomenimis, kurie negali būti vienintelis pagrindas žmogui nuteisti arba išteisinti. Tiesos išaiškinimo procedūra teisinėje visuomenėje kur kas sudėtingesnė. Tad juo labiau keistas yra „valstiečių“ noras gauti dar daugiau informacijos iš sekimo tarnybos apie vieną ar kitą asmenį, kuris jiems nepatinka. Sumanymas toks: paprašykime, o kai gausime duomenis, gal pavyks tą žmogų sukompromituoti. Tačiau tai tikrai ne ta veikla, kurios privalo imtis Lietuvos Respublikos Seimas.

 

Tai – veiksmas, turintis minėto Miunhauzeno triuko požymių. O kaip dėl tų 32 priemonių? Vyriausybė žada pateikti Seimui bent dalį atitinkamų įstatymų projektų. Premjero patarėjas teisės klausimais Donatas Matuiza Delfi kalbėjo, kad visų pirma rengiamas Lobistinės veiklos įstatymo projektas. Tai liudija, jog Vyriausybė, o kartu ir Seimas, yra tik ilgo kelio siekiant praskaidrinti politikų ir lobistų santykius pradžioje. Lobistinės veiklos įstatymu neįmanoma sureguliuoti šio klausimo – požiūris į teisėkūrą turėtų būti gerokai platesnis.