Buvo galima numanyti, kad prieš antrąjį Seimo rinkimų turą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) turi pranašumą, nes kitų politinių partijų gerbėjai nelinkę balsuoti už konservatorius.
Vis dėlto įtikima „valstiečių“ pergalė Seimo rinkimuose daug kam tapo staigmena, o kai kam sukėlė šoką. Kur pasuks Lietuva? Įvairių vertinimų netrūko. Buvo primenama, kad LVŽS kadaise yra pritarusi antieuropinėms iniciatyvoms ir kreivai žiūri į liberaliosios demokratijos vertybes. Pažymima, jog šios partijos siekiai dvelkia seno raugo tradicionalizmu ir provincialumu. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis įvardijo LVŽS kaip „nacionalsocialistinę“ ir nubrėžė paraleles su Vengrijos bei Lenkijos valdančiosiomis partijomis, pasižyminčiomis nacionalistine politika ir ne kartą kaltintomis demokratijos principų laužymu. Ar Lietuvai tikrai gresia „orbanizacija“?
Mūsų šalies politiką prasminga vertinti bendrame Vidurio ir Rytų Europos valstybių kontekste, juo labiau kad Lietuva kurį laiką kiek atsilikdama kartojo Lenkijos politinį ciklą. Vengrijoje ir Lenkijoje vykstantys procesai kelia nerimą demokratijos šalininkams. Šalys įsivėlė į konfrontaciją su demokratijos principais besirūpinančiomis ES institucijomis ir Vakarų valstybių spaudoje sulaukia nemažai kritikos. Kyla būgštavimų, kad Lietuva gali pasukti tuo pačiu keliu.
Galbūt Lietuva nueis šiuo keliu, bet ne dabar. Iš tiesų LVŽS turi tam tikrų panašumų su Viktoro Orbano „Fidesz“ ar Jaroslawo Kaczynskio „Įstatymu ir teisingumu“ (ĮT), tačiau skirtumai – dar didesni. Vengrijos ir Lenkijos valdančiųjų partijų svarbiausi bruožai – tautinio identiteto, nacionalinio pasididžiavimo, valstybių savarankiškumo akcentavimas, nevengiant ir konfrontacijos, jei tai būtina atitinkamiems siekiams įtvirtinti.
LVŽS gal taip pat turi tokį pradą, bet kol kas jis embrioninės stadijos. Partija nėra tiek subrendusi ir neturi tokio intelektinio potencialo, kad galėtų formuluoti, kokio didesnio savarankiškumo valstybei reikia, ar mesti iššūkį ES institucijoms. Tad nacionalizmas kol kas apsiriboja trijų raidžių nekentimu ir kukliomis etnografinėmis iniciatyvomis. Dabartinės Lenkijos valdžios sąsajos su Katalikų bažnyčia gerai žinomos.
LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis turi panašių skrupulų kaip ir katalikiškų pažiūrų politikai – kritikuoja kai kuriuos dirbtinio apvaisinimo aspektus, bet šias savo pažiūras grindžia „mokslu“. Beje, tai iš principo neįmanoma – mokslo tyrimai negali atsakyti į klausimus, kurie yra etinės prigimties. Panašių naivių idėjų R. Karbauskiui netrūksta, tačiau tai – kita kalba. Svarbus kriterijus – siekiai keisti demokratinį valstybės modelį. „Fidesz“ iš pagrindų perrašė Vengrijos Konstituciją ir vienu ypu priėmė 200 naujų įstatymų, ĮT nusitaikė prieš Konstitucinį Teismą. LVŽS jokių didesnių ambicijų šioje srityje neturi.
Galima tik džiaugtis, kad LVŽS nekelia tikslų, kurie pradėtų skaldyti visuomenę. Dar vienas aspektas – socialinės ir kitokios išmokos, didesnis valstybės vaidmuo reguliuojant ekonomiką, nacionalizavimas. Tai labiausiai vienija visas tris aptariamas politines partijas. Vengrija ir Lenkija nacionalizavo pensijų fondus, daro spaudimą šalyje veikiančioms užsienio bendrovėms. Vengrija, pavyzdžiui, valstybine pavertė vadovėlių leidybą.
Tai išties panašu į R. Karbauskio skelbiamus tikslus nacionalizuoti prekybą alkoholiu, įtraukti naują žaidėją į vaistų rinką, įkurti valstybinį banką. Nors mums atrodo, kad LVŽS pergalė Seimo rinkimuose įspūdinga, jos rezultatai negali lygintis su „Fidesz“ ir ĮT laimėjimais parlamento rinkimuose. 2010 metais „Fidesz“ gavo tiek mandatų, kad viena įgijo galimybę ne tik formuoti vyriausybę, bet ir keisti šalies Konstituciją.
Šią sėkmę partija pakartojo per 2014-ųjų rinkimus. ĮT Lenkijos parlamente 2015 metais laimėjo 51 proc. mandatų, tad taip pat gali valdyti be jokių koalicijos partnerių. LVŽS užsitikrintos 56 Seimo narių vietos – nemenkas skaičius, tačiau koalicijos partneris, kad ir koks jis būtų, neišvengiamai prigesins „valstiečių“ polėkį. Vis dėlto didžiausias skirtumas išryškėja žvelgiant į partijų patirtį. „Fidesz“ ir ĮT – seniai politikoje dalyvaujančios, ir pozicijos, ir opozicijos duonos prieš patekdamos į valdžią paragavusios politinės partijos, turinčios milžinišką intelektinį potencialą, nugludintas ideologijas, tvirtai suręstas programas ir nuolatinius bei ištikimus rinkėjus.
LVŽS – tarsi neapsiplunksnavęs viščiukas, galintis pasigirti tik keliais plačiai Lietuvos visuomenei pažįstamais veidais. Partijos programa – viso labo atskirų iniciatyvų rinkinys. Dar įdomesnis LVŽS santykis su ideologija. R. Karbauskis garsiai skelbia keletą ryškių idėjų, bet jaučia alergiją politinėms partijoms ir ideologijoms.
Verta priminti, kad LVŽS sąrašo vedlys ir pretendentas į ministrus pirmininkus Saulius Skvernelis – nepartinis, kaip ir daugelis kitų buvusių partijos iškeltų kandidatų, dabar jau išrinktų į Seimą. R. Karbauskis nuolat kalba apie profesionalų Vyriausybę ir plačiausią „vaivorykštės“ valdančiąją koaliciją tarsi nesusimąstydamas, kaip tokiu atveju galės būti įgyvendinama LVŽS programa. Jeigu tai nesvarbu, natūraliai kyla klausimas: ar išrinkti LVŽS atstovai, partiniai ir nepartiniai, yra bendraminčiai? Daugybė požymių rodo, kad taip toli gražu nėra, o patirties stoką, kuri būdinga daugeliui išrinktų parlamentarų, atstovaujančių šiai partijai, kažin ar galima vadinti pranašumu.

Komentaras publikuotas portale lzinios.lt