Lietuvos viešoji erdvė – įvairi ir daugiabalsė. Tai jos pranašumas, bet kartu ir trūkumas. Sąjūdžio laikais autoritetingiausi visuomenės žmonės buvo intelektualai, žymūs mokslininkai ir menininkai. Pastarųjų dešimtmečių istoriją galima traktuoti kaip autoritetų griovimo laiką. Išties laisvas kalbėjimas tapo išbandymu visiems. Galima sakyti, autoritetai buvo griaunami, kita vertus, daugiausia jie patys neišlaikė minėto išmėginimo. Išsaugoti autoritetą visuomenės pervartų laikotarpiu, kai objektyviai keitėsi ir joje turėti vaidmenys, buvo itin sunku.
Nenuostabu, kad geriausiai tai pavyko dvasininkams, likusiems šurmulio nuošalyje: kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Tėvui Stanislovui, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Pokyčiai visuomenėje, laukinio kapitalizmo įsigalėjimas pastūmėjo į šoną menininkus. Jie vargu ar sugrįš ant pjedestalo, pastatyto sovietiniais laikais. Menininkai, filosofai prarado savo pozicijas ir Vakarų visuomenėse, išskyrus nebent Prancūziją. Išsaugoti autoritetą visuomenės pervartų laikotarpiu, kai objektyviai keitėsi ir joje turėti vaidmenys, buvo itin sunku.
Ne vienas autoritetingas žmogus pasuko į politiką. Deja, politinė veikla dažniausiai ne padidindavo autoritetą, o sumažindavo ar net sunaikindavo.
Išmėginimas valdžia pasirodydavo esantis tiesiog per sunkus. Gal kada nors kas nors ryšis nuodugniau aptarti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kurie kadaise pelnytai turėjo neregėtą žmonių pasitikėjimą, autoriteto kreivę. Būtų įdomi tema. Dabar galima pasakyti tik tai, kad tokio didelio pasitikėjimo tiesiog buvo neįmanoma išlaikyti. Dalis tų intelektualų nė nepuoselėjo didesnių asmeninių ambicijų, bet nemažai nerado savo vietos ir nesugebėjo grįžti į politiką, nors ir labai stengėsi. Galbūt turėtas žmonių pasitikėjimas vėliau neleido tenkintis mažesnėmis ambicijomis?
Čia galima įžvelgti net tam tikrą psichologinį dėsningumą. Nemažai buvusių autoritetingų sąjūdininkų laikėsi perdėm kritiškos, nekonstruktyvios ar net destruktyvios pozicijos ir atsidūrė paribio politinėje zonoje. Iš tų, kurie pasitraukė iš politikos, įsiklausoma gal tik į Vytauto Landsbergio ir Valdo Adamkaus žodžius. Sunkią visuomenės nuomonės formuotojo naštą pastarąjį dešimtmetį ištvermingiausiai iš intelektualų nešė Leonidas Donskis. Spraga, atsiradusi jo netekus, sunkiai užkamšoma. Yra ne vienas komentatorius, šaižiomis kalbomis, asmeniniais puldinėjimais ar vaizdingu, nors ir trafaretiniu, nervų dilginimu pakilęs į žūtbūtinę kovą už populiarumą. Bet norėti dar nereiškia galėti, o populiarumas – ne tas pat, kas autoritetas.
Taip jau išėjo, kad pripažintus Sąjūdžio intelektualus ir menininkus kadaise pakeitė didžiulį autoritetą turintys dvasininkai. O kas yra svarbiausi nuomonės formuotojai šiuo metu? Tarp žmonių, į kurių žodžius įsiklausoma, matyti vienas kitas žurnalistas, vienas kitas mokslininkas, vienas kitas verslininkas, bet dominuoja bankų analitikai. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad jie vien dėl savo profesinės pozicijos nuolat natūraliai šmėžuoja televizijos ekranuose. Gerai, kai tokie žmonės yra girdimi. Net jei politikai neįsiklauso į jų pasiūlymus, visai visuomenei pravartu girdėti specialistų paaiškinimus ir geriau suvokti, kad pinigai ant medžių neauga.
Žinoma, norint prisiimti visuomenės nuomonės formuotojo vaidmenį reikia turėti ir žinių, ir iškalbos dovaną. Tačiau bankų analitikų populiarumo, matyt, negalima paaiškinti vien jų asmeniniais talentais. Tiesiog visuomenė labai stokoja ekonomikos žinių, o ekonominė valstybės padėtis domina visus, tad atitinkamos analitinės įžvalgos visada laukiamos. Iš tiesų būtų galima svarstyti, ką, be dalykų, susijusių su tiesiogine veikla, tokiai į ekonominius reikalus orientuotai visuomenei galėtų pasakyti menininkai, dvasininkai? Jų požiūris į ekonomiką, visuomenės procesus neretai būna nekvalifikuotas, nesubalansuotas, o apeliavimas į vertybes atviroje visuomenėje, šaižiame idėjų turguje yra itin sunkus uždavinys. Nors, be abejo, tokio autoritetingo žodžio labai pasigendama. Tai, jog stinga gerbiamų, autoritetingų žmonių, – rimta problema.
Vykdant reformas dažnai prarandamas ne tik vertybinis pagrindas, bet ir svarbesni atskaitos taškai. Telieka chaotiškas trūkčiojimas. Pažvelkime, pavyzdžiui, į švietimą. Šioje srityje didelis autoritetas Sąjūdžio laikais buvo Meilė Lukšienė.
Ne viena šiuo metu vykdoma švietimo srities reforma yra vienadienė, pernelyg tiesmuka, neatitinka Europos ir pasaulio tendencijų. Jeigu tokias išvadas pateikia mokyklų ar universitetų atstovai, jų nuomonę galima lengvai nurašyti kaip šališką, ir beveik nėra nė vieno žmogaus, kuris autoritetingai, objektyviai įvertintų tai, kas vyksta, iš šalies. Po dvejų su puse metų dabartinių reformuotojų neliks, ir vėl viskas prasidės nuo pradžių.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas.