Vienas iš įtakingiausių britų autorių, rašančių universitetų tema, Stefanas Collini knygoje „Kam skirti universitetai?“ cituoja amerikiečių socialinio kritiko Thorsteino Vebleno žodžius: „Bendrai paėmus, universitetų vieta krikščionybės kultūroje iš esmės lieka tokia pati, kokia buvo nuo pat pradžių. Idealiu atveju, taip pat ir pagal visuotinai priimamą įsitikinimą, universitetai šiuo metu, kaip ir nuo amžių, yra institucijos, turinčios misiją puoselėti aukščiausius bendruomenės polėkius ir idealus“. Šie žodžiai išsakyti jau senokai. S. Collini aptaria universitetų padėtį Jungtinėje Karalystėje, kur universitetai taip pat sulaukia kritikos, ir padaro išvadą, kad išdėstyta mintis aktuali ir šiandien.

 

Vis dėlto šiais laikais dažniausiai vertinama socialinė, ekonominė aukštojo mokslo reikšmė. 2017 m. atlikta studija atskleidė, kad Suomijoje vienas euras, investuotas į universitetus, ekonomikoje generuoja 5 eurus. Drąsiai galima teigti, kad šiuo požiūriu universitetai yra vienos iš efektyviausiai veikiančių institucijų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pranešime, skirtame aukštojo išsilavinimo reikšmei, teigiama, kad moksliniai tyrimai patvirtino spėjimus: išsilavinę asmenys ne tik geriau prisitaiko prie darbo rinkos, tačiau ir pasižymi geresne sveikata, yra aktyvūs piliečiai, sudaro sąlygas mažesniam nusikalstamumui.

Atlikto tyrimo duomenimis laukiama trisdešimtmečių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, gyvenimo trukmė yra 8 metais ilgesnė, nei gyventojų, kurie nėra baigę vidurinio išsilavinimo, o ypač šis kontrastas ryškus Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.Pavyzdžiui, Čekijoje šis skirtumas siekia 17 metų (Lietuva tyrimo metu nebuvo EBPO narė, tačiau galima spėti, kad tyrimo rezultatas būtų panašus į tą, kuris gautas Čekijoje).

 

EBPO narėse 80 proc. gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, paprastai dalyvauja rinkimuose, o nebaigusių vidurinio išsilavinimo rinkėjų aktyvumas gerokai mažesnis - 54 proc. Galima tik pridurti, kad skirtumą atrastume ir šiuo požiūriu išanalizavę rinkėjų informuotumą, jų pasirinkimo balsuojant preferencijas... Asmenys su aukštuoju išsilavinimu atsiradus poreikiui kur kas labiau linkę persikvalifikuoti, nuolat tobulėti. Jų tarpe mažesnis savižudybių kiekis. 2015 m. Daumantas Stumbrys ir Domantas Jasilionis socialinių tyrimų žurnale „Kultūra ir visuomenė“ paskelbė tyrimą, įvertinantį darbingo amžiaus vyrų mirtingumo diferenciaciją pagal išsilavinimą Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad mažesnį negu vidurinį išsilavinimą turinčių darbingo amžiaus vyrų bendrojo mirtingumo rodikliai buvo net 4,94 karto didesni, negu aukštąjį išsilavinimą turinčių vyrų. Straipsnyje daroma išvada, kad išsilavinimas kaip kultūrinio kapitalo dalis yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką vidutinio amžiaus vyrų sveikatai. Suklusti verčia išvada, kad per dešimtmetį, kurį apėmė tyrimas, ši vyrų mirtingumo diferenciacija gerokai padidėjo. Faktai iškalbingi, tik, žinoma, politikai jų neišgirs.

 

Kiek kokybiškas yra Lietuvos aukštasis mokslas? Valdžios atstovai vargu ar gali apie tai kalbėti, nes paprasčiausiai nėra nustatę tokios kokybės kriterijų. Vienintelis aiškus rodiklis, apie kurį nuolat kalbama - tai aukštojo mokslo pasirengimas aptarnauti darbo rinkos poreikius. Pagal šį kriterijų Lietuvos rodikliai lyg tyčia yra vieni iš geriausių ES. Europos Komisijos 2018 m. švietimo ir mokymo monitoringas atskleidė, kad Lietuvoje 20 - 34 m. amžiaus absolventų įsidarbinamumas praėjus 1 - 3 m. po aukštosios mokyklos baigimo siekė 91,5 proc. (baigusių profesines mokyklas - 71 proc.), o ES vidurkis tesiekia 84,9 proc.

 

Akivaizdu, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai yra laukiami darbo rinkoje ir veiksmingai prisideda prie šalies pažangos. Šia prasme universitetai neabejotinai suteikia kokybišką išsilavinimą. Kas kaltas dėl inovacijų stokos? Pirmoje komentaro dalyje minėjau, kad Lietuvoje vykdomas savotiškas prieš aukštąjį mokslą nukreiptas karas. Kaip ir raganų medžioklės laikais, taip ir kovojant su universitetais tinka visos priemonės - ir, beje, tuo geresnės, kuo absurdiškesnės. Viena tokia banga nusirito socialiniuose tinkluose pradėjus stebėtis, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių valstybių pagal tam tikroje amžiaus grupėje gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių, tačiau atsilieka vertinant sukuriamų inovacijų kiekį. Į kampaniją, turinčią pademonstruoti, kokia žema Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, įsitraukė netgi buvęs švietimo ir mokslo ministras. Tik buvo pražiūrėtas vienas dalykas - gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičius neturi aiškaus tiesioginio ryšio su inovacijomis.

 

O atsakymą, kodėl Lietuva atsilieka inovacijų srityje, galima rasti Europos Komisijos 2019 m. birželio 5 dienos dokumente apie Lietuvos nacionalinės reformos programą, kuriame visų pirma pažymima, kad Lietuvos verslas savo veikloje turi menkus sugebėjimus įdiegti inovacijas, tačiau, svarbiausia, Lietuva tiesiog neturi vieningos tyrimų ir inovacijų strategijos, šios srities iniciatyvos fragmentuotos, o rėmimo schemos tarpusavyje nėra nesuderintos. Tokia ydinga politika yra ypatingai žalinga mokslo ir verslo santykiams ir varžo inovacijų veiklą. Europos Komisija čia nesustoja ir tęsia - pastarasis tyrimų ir inovacijų padalijimas tarp Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tik dar labiau sujaukė padėtį. Taigi, rodos, aišku: vargu, ar universitetai taip labai kalti, kai savo pareigų akivaizdžiai neatlieka valdžios institucijos, ir dėl kompetencijos stokos, ir dėl to, kad nesugeba atsispirti tam tikrų interesų grupių įtakai - beje, tų pačių, kurios nuolat kelia sumaištį ir aukštajame moksle.

 

Kreivi valdžios žvilgsniai į universitetus ir Gariūnų laikus primenantys samprotavimai liudija valstybinio mąstymo stoką. Nuolat juodinti aukštojo mokslo sistemą daug proto nereikia, tačiau tai reiškia griovimą nieko nesukuriant, švietimo bendruomenės ir Lietuvos visuomenės demoralizavimą. Paradoksas yra tai, kad aukštojo mokslo sistema kaip jokia kita priklauso nuo valstybėje įgyvendinamos politikos, finansavimo ir pan. Juk visi universitetai - valstybiniai ir nuo pat nepriklausomybės pradžios galėjo augti tiek, kiek leido valstybės sudarytos sąlygos. Tad kokia toji Lietuvos aukštojo mokslo politika? Tokios politikos tiesiog nėra.

 

Gal būtume pernelyg dideli optimistai, jei lauktume kokios nors veiksmingos valstybinės politikos, remiančios aukštąjį mokslą? Tačiau tam tikrų aiškių tvarkų, nuoseklumo, prioritetų, paprasčiausio akademiniam gyvenimui taip būtino stabilumo gal visgi būtų galima tikėtis? Jau citavome Europos Komisijos išvadas apie valstybinę inovacijų politiką. Deja, lygiai tą patį galime pasakyti apie kitas su akademine sfera susijusias sritis.

Universitetai nuolat jaučiasi tarytum Alisa stebuklų šalyje - tenka nuolat dalyvauti beprotiškoje arbatėlėje, plūduriuoti ašarų klane, teisėjas raito popieriuje pirmą jam pasitaikiusią mintį ir paskelbia ją įstatymu, galiojančiu, žinoma, atgal, triušis išnyksta oloje. Universitetai finansuojami pagal neskaidrias, neaiškias, nuolat besikaitaliojančias metodikas, svarbūs su aukštuoju mokslu susiję sprendimai priimami chaotiškai, beveik visada jie subjektyvūs, neargumentuoti, nepagrįsti apskaičiavimais ar prognozėmis. Kuo toliau, tuo mažiau dėl jų tariamasi su akademine bendruomene ir universitetų atstovais, kuo toliau, tuo labiau jie tolsta nuo teisingumo ir teisėtumo. Sprendimų priėmimas ir atsakomybė keistu būdu išplaunama tarp Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos mokslo tarybos. Nuolat vykdomi negatyvūs, siekiant „išaiškinti blogybes“ universitetų patikrinimai ir reitingavimai pagal atsitiktinius, netikslius, padėtį iškreipiančius ir labai grubius kriterijus, kurie ne skatina, o žlugdo mokslo ir studijų kokybę, iškreipia akademinį gyvenimą, paneigia pačią universitetų dvasią, kūrybiškumą.

 

Pažangiose valstybėse studijų ir mokslo kokybė plėtojama skatinant universitetų savianalizę, suteikiant metodinę paramą tobulėjimui, sudarant palankias teisines ir finansines sąlygas, gerbiant universitetų autonomiją, o Lietuvoje tikima, kad tinkamiausias kelias yra universitetų administracinis spaudimas, vienadieniai represijų vajai, nuolatinė grėsmė. Tačiau jau nuo viduramžių žinoma, kad šie būdai akademinėje terpėje negali duoti pozityvaus rezultato. Negana to, dėl to kenčia ne tik ir ne tiek universitetai, kiek pati visuomenė. Galima pateikti pavyzdį.

 

Buvo paskelbta, kad bus siekiama mokytojo profesiją paversti prestižine, ir tuo pačiu sugriauta mokytojų rengimo sistema, per dešimtmečius sukauptas infrastruktūros ir kompetenciją potencialas. Ir tai pavadinta „sėkminga reforma“. Studijų kokybės, dėl kurios liejamos krokodilo ašaros, klausimas šioje maišalynėje tiesiog išnyksta. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vienas iš kokybiškų studijų elementų - geri vadovėliai. Tačiau Lietuvoje vadovėlių rašymas niekaip neįvertinamas ir neremiamas. Taip, tai nėra mokslo produkcija, tačiau tai nereiškia, kad toks darbas neturi vertės. Paradoksalu, bet dėstytojui vadovėlio rašymas tampa savotiškai žalingas, nes sugaištamas laikas ir dėl to sukuriama mažiau mokslo straipsnių, kurie yra bene vienintelis kriterijus, pagal kurį vertinama dėstytojo veikla.

Lietuvių kalba parašyti mokslo straipsniai oficialiai yra antrarūšiai, lietuviškos terminijos puoselėjimas valstybėje niekam nerūpi. Teisinės aplinkos Prokrusto lova, į kurią guldomi visi universitetai, visos mokslo sritys neturint jokios aiškesnės strategijos, nematant perspektyvos ir neturint valstybinio mąstymo, mechaniškai naikina atskiras humanitarinių, socialinių ir kitų mokslų sritis. Pavyzdžiui, sociologija, kuri sudaro universalų visų mokslų pagrindą, Lietuvoje baigia nunykti. Mat ji netelpa į kažkokią jau minėtą Prokrusto schemą, neduoda kažkokio menamo „pelno“. O mums, kaip tautai, kaip valstybei, tokių kompetencijų niekada nebereikės?

 

Jau minėjome Stefano Collini mintis apie universitetus. Jis įspėja: universitetų reikšmės negalima apriboti vien jų įtaka darbo rinkai, lygiai kaip mūsų gyvenimas neapsiriboja vien darbu, profesine veikla. Skaičiai pasako ne viską. Collini pacituoja ironišką Johno Keyneso mintį: nejaugi esame pasiryžę išjungti saulę ir žvaigždes, nes jos nemoka dividendų? Išsilavinimas asmeniui leidžia giliau pažinti gyvenimą, geriau suprasti sudėtingus reiškinius, nuolat tobulėti... Lietuvoje universitetų reikšmė yra dar didesnė. Universitetuose sukauptas negausingos mūsų tautos išmanymas, mūsų valstybės gyvavimui ir pažangai būtinos kompetencijos.

 

Koks bebūtų tautos intelektas, jis sutelktas būtent universitetuose. Be universitetų indėlio šalis nesugebėtų prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio iššūkių, išlaikyti tapatybės, plėtoti savitą kultūrą ir virstų niekam neįdomia dykyne. Aukštojo mokslo klausimas Lietuvoje įgyja egzistencinį skambesį. Jei neremiame savo kultūros, savo valstybės išmanumo bei kompetencijų, savo universitetų, turinčių misiją puoselėti valstybės intelektinį potencialą, jos plačiai suprantamą tapatybę ir idealus, tai kokia yra valstybės ateitis, jos egzistavimo prasmė?