Nežinia nei kas, nei kodėl Lietuvoje pradėjo kovą su aukštuoju mokslu - bet ta kova vyksta. Vienas iš šios kovos aspektų yra brukamas įsitikinimas, kad Lietuvoje yra pernelyg daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Dar visai neseniai buvusi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė skambiai pareiškė, kad per daug moksleivių renkasi studijas universitetuose. Šią mintį kartojo nemažai politikų ir viešųjų kalbėtojų. Svarbu pažymėti, kad diskusija šiuo itin svarbiu klausimu nevyko, rimtų argumentų dėl valstybės strateginės krypties požiūryje į aukštąjį išsilavinimą pateikta nebuvo. Galbūt laikas tai pradėti svarstyti bent dabar?

 

Šių metų birželio 7 d. mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras MOSTA paskelbė studiją „Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje 2019“, kurioje teigiama, kad per artimiausius penkerius metus dėl pakeitimo paklausos pokyčių, tai yra, dėl darbuotojų išėjimo į senatvės pensiją, emigracijos, mirties ir kitų priežasčių iki 2022 m. Lietuvos darbo rinkoje reikės apie 105 tūkst. naujų samdomų darbuotojų. Itin sparčiai kils aukštos kvalifikacijos, tai yra, darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu, paklausa - po vieną procentinį punktą kasmet. Ji padidės nuo 44 iki 48 proc. Įvairiomis priemonėmis vykdytos politikos dirbtinai riboti aukštojo mokslo prieinamumą rezultatas - galima spėti, kad šiuo metu į aukštąsias mokyklas kiekvienais metais įstoja jau mažiau nei 40 proc. (ES rekomenduojama riba) atitinkamos kartos jaunuolių. „Galima spėti“ - nes tokie svarbūs statistiniai duomenys, kurie turėtų būti nuolat stebimi ir visiems prieinami, nėra paskelbti. Žinoma, kad 2000 m. Lietuvoje gimė 34 149 vaikai. LAMA BPO duomenimis, 2018 m. studijų sutartis su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis (universitetais ir kolegijomis) sudarė 12 787 tų metų abiturientai.

 

Kaip bežiūrėsi, aišku, kad aukštąjį išsilavinimą įgis mažiau nei 40 proc. šios kartos jaunuolių. Tai reiškia, kad ateityje Lietuva dėl dirbtinai sukelto kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo nesugebės pakeisti šiuo metu darbo vietas užėmusių darbuotojų. Ši padėtis gali klostytis dvejopai: arba verslo pajėgumai turės mažėti, tuo pačiu mažės sukuriamas BVP, o kartu nutols viltys sukurti gerovės valstybę, mažės pensijos (nes pensijas gaunančių žmonių skaičius tik didės) ir gilės socialinės problemos, arba kvalifikuotą darbo jėgą teks įsivežti iš užsienio. Tai tokia yra neatsakingos politikos kaina. Beje, ribojimas stoti į aukštąsias mokyklas įvestas kaip tik tuo metu, kai Lietuva vidurinę mokyklą baigusiųjų amžiaus grupėje krito į giliausią demografinę duobę - rodos, vien tam, kad užprogramuotas smūgis darbo rinkai (ir universitetams) būtų dar skaudesnis.

 

Karas su aukštuoju mokslu ilgai vyko ir iki šiol vyksta „į vienus vartus“. Kokiais rimtais argumentais įmanoma atremti ne ko nors kito, o paties garbingiausio universiteto rektoriaus pasakytus žodžius, kad esą į universitetus įstoja dundukai? Šie žodžiai buvo ištarti prieš vienuolika metų vykusioje studentų organizuotoje diskusijoje. Pranešama, kad gatvės žargonu pasakyta rektoriaus kalba sulaukė griausmingų ovacijų ir, žinoma, dėl „dundukų“ rektoriaus niekas nenušvilpė. Susibūrus į minią smagu pajusti, kad yra žemesnės kilmės, mažiau sėkmingų, mažiau aprūpintų, esančių ant žemesnės socialinės pakopos visuomenės narių. Žinoma, jie ten ir turės likti. Mūsų visuomenėje tai kol kas įprasta. Vakaruose esama perlenkimų dėl įsigalinčios egalitarinės kultūros, bet Lietuva tuo požiūriu - ne Vakarai.

 

Mūsuose vis dar madingos patyčios, kurios yra paplitusios toli gražu ne tik tarp vaikų. Daugiausia dėl šios priežasties yra įstrigusi visuomenės pažanga, ir net kylant ekonomikai socialinė atskirtis tik gilėja. Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, susirūpinęs gerovės valstybės kūrimu, visų pirma susitiko su socialinės apsaugos ir darbo ministru. Akivaizdu, suklydo, nes su šiuo ministru galėjo pakalbėti tik apie ribotų išteklių naują perskirstymą, kuris padėties iš esmės nepakeis.

 

Visuomenės pažangos, socialinio teisingumo raktas glūdi ne kur kitur, o švietimo sistemoje. Tuo jau seniai įsitikinta pažangiose demokratinėse valstybėse. Europos Komisijos studijoje „Aukštojo mokslo modernizavimas Europoje“ nurodoma, kad 15-oje ES valstybių veikia „atvira“ patekimo į aukštąjį mokslą sistema - kiekvienas jaunas žmogus, gavęs brandos atestatą, gali stoti į bet kurį valstybinį šalies universitetą ir nemokamai studijuoti, išmėgindamas savo jėgas. Daugumoje kitų valstybių „atvira“ yra dalis universitetų. Suprantama, kad tose valstybėse nėra „dundukų“ ir net neįsivaizduojama, kad taip galima vadinti bendrapiliečius.

 

Paradoksas, kad nemokamai studijuoti lietuvišką brandos atestatą turintis jaunuolis besąlygiškai turi teisę daugelio valstybių universitetuose, o kelią į Lietuvos universitetus jam gali pastoti formalios kliūtys. Ir kelias užkertamas, žinoma, ne tiems abiturientams, kuriuos lavina korepetitoriai (tokių abiturientų dalis tikrai yra ženkli), o tiems, kuriems teko nelaimė gimti provincijoje, kur gyvena mažiau pasiturintys žmonės ir kur valstybė neužtikrina pakankamo lygio vidurinio išsilavinimo. Dar vienas įvykdytų pokyčių rezultatas - maždaug dešimčia procentinių punktų išaugęs po vidurinės mokyklos baigimo niekur nesimokančių jaunuolių skaičius. Ar tokiu būdu dirbtinai nekuriamos socialinės, demografinės problemos, kurios užgrius Lietuvą ateityje? Tačiau tokie reiškiniai nėra stebimi, prognozuojami, analizuojami.

 

Žinoma, vienu metu 30 - 34 m. amžiaus gyventojų grupėje Lietuva buvo iškilus kaip valstybė, viena iš pirmaujančių pagal dalį gyventojų, kurie minėtoje amžiaus grupėje yra įgiję aukštąjį išsilavinimą (58 proc.). Tiesa, reikia turėti omenyje, kad Lietuvos statistika šiuo požiūriu yra iškreipta, nes į tą pačią statistikos eilutę patenka skirtingo lygio universitetinis ir kolegijų, vadinamasis profesinio bakalauro, kvalifikacinis laipsnis.

 

Visgi - kokia gyventojų dalis turėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą? Visų pirma derėtų įvertinti tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius pokyčiai ekonomikoje ir padidėjusi konkurencija tarp valstybių lėmė vadinamąją aukštojo mokslo masifikaciją. Daugelis valstybių buvusias elitines aukštojo mokslo sistemas transformavo į masines. Be jokios abejonės, tai nėra vienareikšmiškai vertinamas procesas. Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje universitetų konferencijoje, kur dėl šios problemos kildavo diskusijos. Tačiau visos jos pasibaigdavo viena ir ta pačia išvada: pats gyvenimas šį klausimą išsprendė palankiu masifikacijai būdu.

 

Priešintis šiam procesui reikštų priešintis stiprioms, reikšmingoms tendencijoms, ir tai jokiu būdu neatneštų naudos. Kiek reikia žmonių su aukštuoju išsilavinimu, vieno atsakymo nėra. Airijos, iš kurios Lietuva tarsi norėjo imti pavyzdį, vyriausybės pozicijos formuluotė Lietuvoje būtų palaikyta didžiausia šventvagyste: „Padidindami visų Airijos gyventojų dalyvavimą aukštajame moksle kaip valstybė mes galime tik be galo daug laimėti, bet tokiu būdu nieko neprarasime“.

 

Požiūris į aukštąjį mokslą priklauso ir nuo valstybės politikos, ir nuo sąlygų, susiklosčiusių įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje 25-34 metų amžiaus grupėje 2017 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 69,8 proc. gyventojų (ypatingas rodiklis, ypač turint omenyje, kad aukštasis išsilavinimas šioje šalyje mokamas ir brangus), Kanadoje 60,9 proc., kita vertus, Italijoje 26,8 proc., Vokietijoje - 31,3 proc. Bet skaičiai pasakys ne viską, juolab į statistiką reikia žvelgti atidžiai ir kritiškai - pavyzdžiui, Suomijoje į ją nepatenka technologijos institutų absolventai, o Lietuvos duomenys, kaip minėjome, apima ir universitetus, ir kolegijas. Kiekvienos šalies atvejis individualus.

 

Kodėl Lietuvoje daug gyventojų ėmė siekti aukštojo išsilavinimo? Visų pirma, patys gyventojai suprato, kad įgyti aukštąjį išsilavinimą yra naudinga daugeliu aspektų. Gal skambės paradoksaliai, tačiau 2008 - 2009 m. krizė ir kilusi bedarbystė daugelį pastūmėjo į aukštąsias mokyklas. Šis laikas sutapo su švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įvykdytos aukštojo mokslo reformos pradžia, kai universitetai buvo paraginti konkuruoti dėl studentų, buvo įvestas vadinamas „krepšelių“ finansavimas, susiejęs finansavimą su studentų skaičiumi.

Reikia turėti omenyje, kad sovietiniais laikais aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję vos apie 10 proc. gyventojų, o bendra darbingų gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalis Lietuvoje vyresnio amžiaus grupėse sudaro 10 - 30 proc. Rinkos poreikis kvalifikuotiems darbuotojams sparčiai besikeičiančioje ir modernėjančioje Lietuvos ekonomikoje buvo kur kas didesnis. Taigi studentų antplūdį lėmė ne universitetų kaprizai, o realus poreikis ir vykdyta valstybės politika.

 

Suprasti, kodėl Lietuvos gyventojai rinkosi aukštąjį mokslą - nesunku. 2011 m. Europos Komisijos paskelbti duomenys atskleidė, kad 2010 m. ketvirtąjį ketvirtį Lietuvoje darbą turėjo 86 proc. gyventojų su aukštuoju išsilavinimu ir tik 60 proc. su viduriniu išsilavinimu, be to, darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu darbo užmokestis buvo 54 proc. didesnis. Pažymėtina, kad šis kontrastas buvo didžiausias tarp visų tuometinių 27 ES narių. Tai, kad ši padėtis išlieka, praėjusiais metais patvirtino tarptautinio atlyginimų portalo Paylab.com atlikta apklausa.

Jau minėtas MOSTA tyrimas atskleidė, kad dėl aukštesnio išsilavinimo atitinkamos grupės palyginus jauni gyventojai Lietuvoje uždirba gerokai daugiau, nei vyresnės kartos darbuotojai. Politikų, švietimo vadovų nuolatiniai aiškinimai, kad aukštasis mokslas nebūtinai reiškia sėkmingą karjerą, yra iš esmės apgaulingi. Tiesa, Lietuvos gyventojai jais, akivaizdžiai prieštaraujančiais gyvenimo realybei, nepatikėjo. Net ir per krizę darbo daugiausia neteko statybininkai, kiti žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, o darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu įsidarbinimas pasikeitė menkai.

 

Žinoma, norėtųsi, kad profesinio rengimo sistema visuomenėje turėtų didesnį prestižą. Taip nėra - dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje išties akivaizdžiai atveria geresnes karjeros perspektyvas. Valdžios atstovai neretai pirštu rodo į kitas ES valstybes, kur nemaža dalis jaunimo renkasi profesinio lavinimo studijas. Valstybėse, kuriose išvystyta mašinų pramonė, profesinio rengimo mokyklos yra susijusios su stambiomis įmonėmis, kurios rūpinasi specialistų rengimu savo gamykloms ir absolventams garantuoja įsidarbinimą, todėl kelias į profesinį išsilavinimą jaunimui atrodo patrauklus. Lietuvoje apie tai negalime kalbėti.

Pramonininkų, verslo asocijuotų struktūrų atstovai mėgsta viešai svarstyti apie švietimo sistemos ydas ir žarstyti patarimus universitetams, tačiau užmiršta, kad senose Vakarų demokratijose verslas prie švietimo sistemos tobulinimo prisideda ne abejotinos vertės pagraudenimais, o konkrečiu bendradarbiavimu su aukštojo mokslo institucijomis ir finansiniais įnašais, kurie padeda institucijoms prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių ir bendrai stiprina švietimo sistemą kaip valstybės pažangos garantą. Nelinksmos tai mintys, netilpusios į vieną komentarą. Tad svarstymus pratęsiu antrojoje dalyje.