Šį mėnesį pradėta nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. Sumanymas geras, nes paskatins visuomenės aktyvumą, dėmesį valstybei ir jos problemoms. Neabejoju, kad bus pasiūlyta daug puikių idėjų. Tačiau klausimas, kuris rūpi labiausiai: ar pavyks jas įgyvendinti? Juk panašūs, nors ir ne taip puošniai įforminti projektai vykdyti ne kartą.
Pasiūlymų, idėjų ir strategijų yra gal net daugiau negu reikia, bet bėda, kad jos dūla stalčiuose. Skambiai pradėtas ir jokių rezultatų nedavęs projektas tik diskredituotų sumanymą, dar labiau padidintų visuomenės nusivylimą. Taip gali atsitikti, nors, atrodo, šįkart pagalvota ir apie idėjų įgyvendinimą. Tačiau nei visuomenininkų jėgų, nei pinigų, jei tokių esama, neužteks švietimui reformuoti ar oro linijoms sukurti, jeigu tokios idėjos būtų atrinktos. Ar nėra taip, kad šis projektas serga ta pačia liga, nuo kurios yra pasišovęs gydyti?
Kur iniciatyvos ištakos, kodėl jos idėja atrodo tokia žavi? Žmonės nusivylę politikais, tuo, kad jie neturi vizijos, nesugeba įtikinti, veiksmingai lyderiauti. Visuomenės ir politikų nesusišnekėjimas – viena didžiausių Lietuvos problemų. Nesusišnekėjimas – švelniai pasakyta. Nemažai daliai visuomenės žodžiai „politikai“, „politinės partijos“ prilygsta beveik keiksmažodžiams.
Todėl turbūt nenuostabu, kad šio projekto pristatymo retorika ir konkretūs pasiūlymai dažnai braunasi į sritį, kuri iš esmės yra valdžios dominija. Pavyzdžiui, pasiūlymai, susiję su mokesčių, švietimo ir valdymo sistemų pertvarka. Akivaizdu, kad kyla pagunda plėtoti iniciatyvą kaip alternatyvios valdžios struktūrą. Tačiau sunku tikėtis, jog tokiu atveju projektas bus sėkmingas, o jo idėjos – įgyvendintos.
Sumanymų autoriai galėtų pasimokyti iš blogų žodžių nusipelniusiame Seime jau nusistovėjusio papročio teikiant pasiūlymą, susijusį su papildomomis išlaidomis, nurodyti ir jų šaltinį. Traktuojame, kad politikas, skelbiantis, jog „pinigų atsiras“, „jei radote lėšų tam, rasite ir kitam“, yra populistas, todėl tokio pat apibūdinimo turėtų nusipelnyti ir atitinkamas idėjas žarstantis visuomenės aktyvistas.
Tik problemų paviršių matantys, neretai vien nuogirdomis besivadovaujantys visuomenininkai savo pasiūlymais dažnai atskleidžia dar primityvesnį suvokimą nei tūlas politikas. Galų gale Lietuvos, kaip išsivysčiusios valstybės, Europos Sąjungos narės, įstatymų ir normatyvų struktūra yra sudėtinga ir daugialypė. Vienai idėjai neužteks vienos įstatymo pataisos – poveikis nuraibuliuos per visą įstatymų sanklodą, palies ir kitas sritis. Nesant rimtos analizės sunku pasakyti, koks iš tikrųjų yra vienos ar kitos priemonės poreikis, kokios jos įgyvendinimo pasekmės, pasiektas efektas.
Pavyzdžiui, pasiūlymas, kad savivaldybės pačios nustatytų minimalią algą, iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, bet kyla klausimas, kaip jį įgyvendinti. Kaip išvengti tik nominalios registracijos viename ar kitame rajone? Jeigu verslininkai registruoja savo verslą Bahamose ar Kipre, kodėl negalės jo „prirašyti“ Tauragėje ar Zarasuose? Žinoma, tokią idėją įmanoma paversti realybe, tačiau viską numatyti, parengti teisės aktų projektus – ne visuomenininkų jėgoms. Be to, panašios priemonės, įgyvendinamos pavieniui, neduos norimo rezultato.
Būtini kompleksiniai, strateginiai sprendimai. Potencialiai sėkmingiausios idėjos būtų tos, kurios atitiktų visuomeninių organizacijų paskirtį, – kaip tai suprantama Vakarų valstybėse. Yra sričių, kuriose valstybės politika negali būti iki galo veiksminga, ir šias spragas užpildo visuomeninės iniciatyvos bei judėjimai. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad valstybės kova su alkoholizmu turi ribas.
Valstybė iš esmės gali taikyti tik mechanines ribojimo priemones. Bet gal jų ir teko imtis būtent todėl, kad visuomenė pati nerado jėgų padėčiai pakeisti. Visuomeninės organizacijos paprastai glaudžiai bendradarbiauja su bendruomenėmis ir prisideda sprendžiant opias žmogaus teisių, ekologines, socialines problemas. Tai veiksmingai skatina visuomenės pažangą. Lietuva labiau kenčia ne nuo idėjų trūkumo, o dėl to, kad nesutariama dėl strateginės krypties, priimti sprendimai nuolat kaitaliojami, politika tampa neaiški, neskaidri, veiksmai – chaotiški, prieštaringi. Svarbiau už kokią nors „daiktišką“ idėją būtų pasiūlymas, kaip ir dėl ko politikai galėtų tartis su visuomenės atstovais, kaip turėtų priimti sprendimą ir kaip garantuotų jo vykdymą.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt