Valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse per iškilmingą šventę paskelbtos trys idėjos Lietuvai, atrinktos įgyvendinant kelis mėnesius trukusį projektą. Kaip jas vertinti? Dalį žmonių šios idėjos įkvėpė, dalį – nuvylė.
Bet, man regis, daugumą jos trumpam sudomino ir liko vis labiau atmintyje blankstančiu epizodu. Kitaip ir negalėjo nutikti. Turėjau galimybę susitikti su projekto „Idėja Lietuvai“ vykdytojais jam tik prasidėjus.
Atkreipiau jų dėmesį į tai, jog reikėtų išskirti kelias idėjų kategorijas: skirtas įgyvendinti Vyriausybei ir įkvepiančias pilietinę visuomenę. Spėjau, kad sumanymai, atrinkti reitingavimo ir balsavimo būdu, neišvengiamai bus ganėtinai paprasti, primins tradicinius Vyriausybės programos punktus. Taip ir nutiko. Idėjų Lietuvai iniciatyva baigėsi patarimais Vyriausybei, iš kurios, švelniai tariant, ne visada galima tikėtis konstruktyvaus veiksmo. Idėjos pasimes tarp daugybės Vyriausybės darbų, jų įgyvendinimas sutriks keičiantis politinei valdžiai ir pan.
Pilietinė iniciatyva orientuotis į užduotis Vyriausybei nėra iki galo korektiška. Taip tarsi bandoma nusimesti atsakomybę: mes sugalvojame idėjas, o jas įgyvendinti turi kas nors kitas. Praėjus metams kitiems gal kai kas prisimins paklausti silpnu balsu: „Kaip jūs įgyvendinate šimtmečio idėjas?“ O gal net ir to nebus. Idėjos, skirtos visai tautai, pilietinei visuomenei, būtų raginusios mus pačius įsipareigoti tėvynei, kreipti savo mintis į apibrėžtą aktualią problemą, drauge imtis kokių nors veiksmų. Jei valstybė tam tikrose srityse neįgali, atsiradusią nišą privalo užpildyti pilietinė visuomenė.
Tai girdžiu Vakarų šalyse iš paprastų piliečių lūpų. Kartu norisi atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką – į sutapimą. Vasario 1-ąją, kai aukščiausi valstybės vadovai ir kiti aukšti pareigūnai rinkosi į iškilmingą renginį išgirsti idėjų Lietuvai ir paklausyti bankų analitikų bei kitų ekspertų paskaitų apie stebuklingus klestėjimo receptus, „Literatūros ir meno“ darbuotojai, protestuodami prieš rekordiškai mažą 2018 metais savaitraščiui skirtą finansavimą, išleido savaitės numerį be autorių tekstų ir iliustracijų. Ne geresnė ir kitų kultūros leidinių – „Metų“, „Naujojo Židinio-Aidų“ – padėtis.
2016 metais „valstiečiai“ laimėjo Seimo rinkimus, be kita ko, patraukę rinkėjus ir kalbomis apie kultūros reikšmę. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis tuomet kalbėjo, kad kultūra yra sritis, kuria grindžiamas tautos gyvybingumas. Jau seniai niekas iš aukštas pareigas ėjusių vyrų ir moterų nedėstė panašių minčių, todėl buvo galima tikėtis, jog „valstiečiai“ neliks abejingi kultūrai.
Dar vienas išsiskiriantis poelgis – R. Karbauskis tapo Seimo Kultūros komiteto pirmininku. Nesvarbu, dėl kokių motyvų R. Karbauskis nusprendė nesiekti aukštesnių postų, faktas, kad jis po rinkimų pasirinko būtent šią kėdę, tarsi liudijo, jog deklaruojamas kultūros prioritetas vertinamas išties rimtai. Praėjo beveik pusantrų metų. Ar įvyko bent kiek reikšmingesnių pokyčių kultūros srityje, išskyrus abejotinos vertės puolimą prieš nacionalinį transliuotoją ir apmaudų Kultūros ministerijos painiojimąsi Lukiškių aikštės paminklo konkurse?
Nejaugi dvidešimt aštuntais nepriklausomybės metais Lietuvos valstybė nepajėgi finansuoti seniai leidžiamų kultūros leidinių, kuriems reikia ne milijonų, bet viso labo kelių dešimčių tūkstančių eurų, atitinkančių metinį kelių tarnautojų etatų atlyginimo fondą? Tai tokios menkos investicijos, o jų reikšmė... Tačiau kam kartoti paprastus dalykus, kurių niekas nenori girdėti? Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei kitų atsakingų institucijų atstovai, suprantama, turi paaiškinimą, kodėl taip nutiko. Esą jokie leidiniai nefinansuojami, finansuojami projektai, o jūs nelaimėjote...
Netrukus paaiškėja valdžios gudravimas. Fondas įpareigojamas finansuoti naujo pobūdžio projektus, pavyzdžiui, žiniasklaidos raštingumo ugdymą, nors lėšų jame nepadaugėja. Stebuklingas sprendimas: visuomenės raštingumas ugdomas ir tam nereikia jokių papildomų lėšų! Kad taip sumažėja kultūros leidinių galimybės gauti finansavimą, regis, niekam nerūpi...
Nėra ir atsakingųjų už tokią padėtį – juk lėšas skirsto fondas, viešoji įstaiga. Paaiškinimus dėl susiklosčiusios situacijos teikia ne politikai, bet fondo direktorė. Tai, kad lėšas kultūrai skirsto ne politizuota ministerija, o nepriklausomas fondas, kadaise atrodė pažangus žingsnis, tačiau sistema išsigimė, tapo patogia skraiste politikams vengti lyderystės, atsakomybės nustatyti prioritetus ir galų gale išvis ignoruoti kultūros sritį. Visoje Lietuvoje žinomų kultūros leidinių – laikraščių, žurnalų – turime nedaug, ir tai yra būtent leidiniai, ne projektai.
Valstybei, kuri yra bent šio to verta, būtina turėti kelis prestižinius, gerai atrodančius ir garantuotą finansavimą gaunančius kultūros leidinius. Sunku įsivaizduoti, kaip galima to nesuprasti. Bet politikai, įskaitant Kultūros komiteto narius, matyt, mano kitaip. Gal politikai nėra kvaili, kad rodytų lyderystę srityje, kuri nesulauks atgarsio? Nes ir idėjų Lietuvai maratone sumanymai, susiję su kultūra, skambėjo negarsiai (jei išvis skambėjo), o pakviesti kultūros žmogų pristatyti savo pasiūlymus baigiamajame „Idėjos Lietuvai“ renginyje, ko gero, būtų buvęs tikras akibrokštas.
Tačiau tiesa tokia – valstybė bus stipri tik savo unikalia savastimi, savo kultūra, ir ją galime puoselėti dabar. Juk ekonomiką, kuri susijusi su visuomenėje nusistovėjusiu klimatu, žmonių bendravimu, jų siekiais, įmanoma statyti tik ant vertybinio pamato, kultūros pagrindų. Jei bus aklai ir tiesiogiai orientuojamasi vien į ekonomikos augimą, pralaimėjimas – neišvengiamas. Nes kur nors kitur kiti visuomet gyvens geriau, ir neliks tikro motyvo, kodėl ateitį reikėtų kurti būtent čia. Vargas, jei to nesuprantama.
Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas ir kancleris.