Vertinant Valstybės saugumo departamento medžiagoje, kurioje atskleidžiami politikų ir verslo struktūrų ryšiai, paskelbtas pokalbių stenogramas dažniausiai atkreipiamas dėmesys į teisinius ir politinius aspektus. Tačiau dėmesio neabejotinai nusipelno ir šios istorijos veikėjų kalba.

„Tai žinokit, Remio (R. Šimašiaus – DELFI) nebus“, – informuoja E. Masiulis. „Va, gražiausiai, – stebisi D. Mockus. – Tai mes ant jo viską pasiruošėm. Klausykit, čia tai man padstavą padarėt žiauriai (necenzūrinis žodis – DELFI). Aš ant jo stalą išmušiau. Prigrasinau restorano viršininkui, sakau, kas kiečiau čia gali būt, man tik vardink, mažas (...), ir dabar tokia lažūcha man (keikiasi).“

 

Tai ne tik specifinė leksika, bet ir pagyrūniškai įžūli, pašiepianti, bravūriška kalba. Slapta įrašytų pokalbių paviešinimas ne pirmą kartą atskleidė, kad iškilūs verslininkai ir politikai vartoja keiksmažodžius. 2004 metais galėjome įsitikinti, kad panašiai kalba tuomečio koncerno „Rubicon group“ vadovas Andrius Janukonis. Prieš kurį laiką paaiškėjo, kad keikiasi dabar jau buvęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas, taip pat Šakių rajonui vadovavęs Juozas Bertašius. Tai, kad lietuviai palyginti dažnai vartoja nenorminę leksiką, – ne paslaptis. Pastaruoju metu tokia leksika plinta socialiniuose tinkluose.

 

Retkarčiais viešojoje erdvėje pasirodo svarstymų, kaip derėtų šį reiškinį vertinti. Niekas to pernelyg nedramatizuoja. Demokratinėje visuomenėje nėra nei būtinybės, nei priemonių kontroliuoti ar cenzūruoti tokį reiškinį. Tačiau norisi atkreipti dėmesį, kad demokratinė visuomenė turi kitą būdą apriboti nepageidaujamus reiškinius – tai visuomenės, pačių žmonių apsisprendimas ką nors daryti ar nedaryti, ką nors toleruoti ar riboti, pasipriešinti. Ne paslaptis, kad lietuviai daugiausia vartoja rusiškus keiksmažodžius.

 

Dėl to mūsų šalis patenka į tam tikro mentaliteto zoną, ko gera, ne mažiau reikšmingą nei Šengeno zona.

Kažkodėl tai visiškai neminima, kai kalbama apie įvairius keiksmažodžių funkcionavimo aspektus. Kokia rusiškų keiksmažodžių genezė? Koks jų kultūrinis kodas? Kalbininkai yra paneigę įsišaknijusį mitą, kad populiariausi keiksmažodžiai į rusų kalbą atkeliavo mongolų-totorių priespaudos metais. Šie žodžiai yra kilę iš slavų ar senųjų indoeuropiečių kalbų. Pavyzdžiui, vienas populiarus rusiškas keiksmažodis giminingas lietuviškam žodžiui „skuja“. Žinoma, tai nesvarbu, tiesiog įdomybė. Keiksmažodžiai buvo žinomi carinėje Rusijoje, tačiau jų vartojimas nebuvo labai paplitęs.

 

Keiksmažodžių renesansas Rusijoje prasidėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje per vajų „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“. Keiksmažodžiai kalboje tapo ženklu, kad žmogus nutraukia saitus su „senąja Rusija“ ir yra proletariato, komunistų pusėje. Vėliau svarbiausia terpė keroti keiksmažodžiams tapo sovietinės uždaros institucijos, tiksliau – gigantiškos tokių institucijų sistemos: gulagai, sovietinė kariuomenė, galų gale, kolonijos ir kalėjimai. Gulaguose kriminalinių nusikaltėlių padėtis buvo privilegijuota, jie valdė lagerius kartu su administracija ir primetė visai sistemai savo vertybes, o kartu – savo kalbą.

 

Žinoma, didesnė politinių kalinių dalis to nepriėmė, tačiau gulagai – ne tik kaliniai, bet ir sargybiniai, įvairios su sistema susijusios ūkinės institucijos. Ir vienoje, ir kitoje spygliuotos vielos tvorų pusėje kriminalinių kalinių mokyklą išėjo dešimtys milijonų žmonių. Savo ruožtu sovietinės kariuomenės muštras buvo pagrįstas žmogaus orumo žeminimu. Čia kerojo smurtas, „dedovščina“, bukaprotystės kultas. Suprantama, tai – geriausia terpė keroti keiksmažodžiams... Galų gale, visa Sovietų Sąjunga buvo vienas didelis lageris. Keiksmažodžiai nėra tik „nervų nuraminimas“, šaunumo ar demokratiškumo demonstravimas. Jie nėra vertybiškai neutralūs. Jie perteikia Rusijos nusikaltėlių pasaulio bei sovietinės kariuomenės kultūrinį kodą ir atitinkamai veikia mąstymą, o per jį – elgesį.

 

Galima diskutuoti, didesnis ar mažesnis tas poveikis, bet jis yra. Ar žmogaus mąstymą, jo veiksmus lemia, pavyzdžiui, drabužiai, kuriuos jis vilki? Įsivaizduokime chirurgą, vilkintį karišką kitelį, ar karius, pasidabinusius chirurgo chalatais. Kaip jaustųsi tokius apdarus vilkintys žmonės ir tie, su kuriais jie bendrautų? Kalba dar labiau lemia mąstymą ir elgesį nei drabužiai. Keiksmažodžiai nuskurdina kalbą, paverčia ją žargonu, diktuoja atitinkamus žmonių santykius, nukreipia mintį primityvia vaga. Net gaila tų žmonių, ypač jaunų vaikinų, kurių kas trečias žodis – keiksmažodis. Jų mąstymas susiaurėja. Tai liudytų ir anksčiau pateikta pokalbio ištrauka, tik šiuo atveju darykime prielaidą, jog tai – viso labo poza.

 

Bet yra dar vienas aspektas. Keiksmažodžiai – tai savotiškas BRELL žiedas, signalizuojantis, kuriai mąstymo sistemai priklauso Lietuva. Sunku pasitraukti iš BRELL elektros žiedo. Pasitraukti iš BRELL keiksmažodžių žiedo – dar sunkiau. Šiomis dienomis viešąją erdvę iš Kybartų kolonijos pasiekęs vaizdelis su dviem besikeikiančiais kaliniais ir fone skambančia atitinkama muzika – ne iš Europos erdvės, o iš BRELL keiksmažodžių žiedo valstybės. Kiek Lietuvoje yra žmonių, gyvenančių tokiame žiede? Sunku įsivaizduoti Lietuvą ginantį karį, kurio kas trečias žodis – rusiškas keiksmažodis.

 

Vis dėlto kol kas negalima teigti, kad toks vaizdas – visiškai nerealus. Šiomis dienomis išplitęs įrašas su vairuotoją auklėjančiu karo policininku atskleidė, kad ši problema kariuomenėje dar egzistuoja. Kaip pasitraukti iš BRELL keiksmažodžių žiedo? Tai turime padaryti kiekvienas individualiai. Šiandien. Jau dabar.