Žiniasklaidoje iškart pasipylė straipsniai, kuriuose išreiškiama dalies dvyliktokų neigiama nuomonė dėl šio sprendimo. Dar iki jį priimant buvo paskelbta grupės edukologijos mokslininkų, švietimo ekspertų pozicija, raginanti atsisakyti baigiamųjų egzaminų, o brandos atestatą išduoti remiantis dvejų pastarųjų metų mokyklinių pažymių vidurkiais. 

 

Atsakydama į šį kreipimąsi Nerija Putinaitė išsakė nuomonę, kad brandos egzaminai yra būtini. Taigi nuomonės išsakytos, emocijos liejasi, tačiau žvelgiant į šią padėtį neapleidžia klausimas, kokiu būdu yra priimami sprendimai ir ar mes išvis mokame diskutuoti? Diskusijose ir net priimant sprendimą neįvertinama tikroji padėtis, neprognozuojamos galimos pasekmės ir pasiduodama emocijoms. 

Didžia dalimi tai lemia tai, kad vienu metu kalbama apie skirtingus dalykus, kurie turėtų būti aptariami ir analizuojami atskirai. Kalbant apie viską iš karto siūlo galo atrasti neįmanoma. Štai tie dirbtinai supinami klausimai: 

1. Ar vykdyti brandos egzaminus tam tikru laiku leis epidemiologinė situacija? Ar bus įmanoma užtikrinti egzaminų dalyvių saugumą? 

2. Jeigu egzaminus vykdyti yra įmanoma, ar juos verta vykdyti, įvertinus tai, kad buvo sutrikęs mokymo procesas ir ne visi moksleiviai turėjo lygias sąlygas jiems pasirengti? 

3. Ko verta dabartinė abiturientų vertinimo tvarka, ar baigiamieji egzaminai yra tinkamas vertinimo būdas, ar jį derėtų reformuoti? 

 

Šiuo klausimus būtina analizuoti atskirai, vieną po kito. Nėra prasmės kalbėti apie antrąją problemą, jei nėra atsakymo į pirmąjį klausimą. Be to, pirmieji du klausimai reikalauja gana skubaus atsakymo, o dėl trečiojo galima diskutuoti nors ir metus ar dvejus. Minėta grupė edukologijos mokslininkų savo kreipimesi ne tik ragina šiais metais atsisakyti brandos egzaminų, bet ir reiškia nepasitikėjimą Nacionaliniu egzaminų centru ir visa egzaminų sistema.

Lygiai taip diskutuoja ir N. Putinaitė. Pasak jos, atsisakius brandos egzaminų ir juo pakeitus įvertinimų vidurkiais, nukentėtų abiturientai iš mokyklų, kuriose daug reikalaujama. Taigi kalbama apie antrą (reikalaujantį skubaus atsakymo) ir trečią (kiek mažiau aktualų) klausimus, visiškai apeinant esminę, pirmąją, problemą. 

 

Švietimo ekspertai, žinoma, gali dėstyti daugiau ar mažiau pagrįstas nuomones, tačiau dar keisčiau, kad tik tokius argumentus priimdama svarbų sprendimą dėl brandos egzaminų naudoja ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. 

Pristatant jį nebuvo pasakyta nė žodžio apie numatomą epidemiologinę situaciją birželio gale, kai turės vykti egzaminai. Buvo paskelbta, kad sprendimas priimtas išklausius suinteresuotąsias švietimo interesų grupes. 

Tai keista, nes svarbiausias klausimas, į kurį turi būti atsakyta visų pirma, nėra susijęs su švietimu. Pirmieji savo poziciją turėtų išdėstyti epidemiologai ir medikai, patikindami, kad visiems egzaminų dalyviams bus garantuotas saugumas. Juk šiuo metu mes gyvename karantino sąlygomis. Ir politikai, ir ekspertai sutinka, kad tik praėjus kelioms savaitėms po Velykų bus galima tiksliau įvertinti Lietuvos epidemiologinę situaciją ir nubrėžti prognozę.

 

Kita vertus, galima numatyti, kokia padėtis bus birželio mėnesį net pagal patį palankiausią scenarijų. Pagal jį naujojo koronaviruso plitimas bus suvaldytas, tačiau naujojo koronaviruso infekcija tikrai dar nebus įveikta. 

Bus nuolat išaiškinami nauji atvejai, nauji ligos židiniai. Ekspertai įspėja, kad suvaldžius pirmąją viruso plitimo bangą nuolat išliks antrosios COVID-19 bangos grėsmė. Bet kokiu atveju epidemiologinė situacija Lietuvoje birželio mėnesį išliks įtempta. Kartu reikia įvertinti tai, kad pagal Lietuvos brandos egzaminų tvarką jie vykdomi visiems abiturientams vienu metu, tai yra procesas neatsiejamas nuo itin didelio moksleivių ir pedagogų susibūrimo. 

N. Putinaitė piešia vaizdą, kad egzaminai galėtų būti laikomi stadionuose. Jeigu taip, tai moksleiviams turbūt būtų privalu dėvėti apsaugines kaukes ir įeidami į stadionus jie būtų dezinfekuojami „skafandrais“ dėvinčių medikų. O jeigu laikant egzaminą stadione prapliups lietus? 

 

Gal čia juokai ne visai vietoje, bet kalbame apie tikrai rimtus dalykus ir norėtųsi, kad pats gyvenimas, egzaminų procesas neįgautų fantasmagorinio atspalvio. Ne paslaptis, kad bet kokiu atveju egzaminas jaunam žmogui sukelia nemažą stresą. 

Galima įsivaizduoti, kad egzaminas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis būtų kur kas didesnis išbandymas. Ilgos karantino savaitės ir žinios apie ligos plitimą daugeliui žmonių sukelia socialinių kontaktų baimę, kuri šiuo metu didele dalimi yra pagrįsta, tačiau psichologai neabejoja, kad tokia baimė nemažai daliai žmonių tam tikrą laiką išliks ir tada, kai ligos plitimo rizika bus suvaldyta. 

 

Versti žmogų eiti į didelį susibūrimą net jei karantinas bus pasibaigęs, išliekant rizikai užsikrėsti – vargu, ar tai dera su demokratinės valstybės principais. Tai veiksnys, kuris bet kokiu atveju turėtų įtakos egzaminų rezultatams. Brandos egzaminai yra svarbus dalykas, tačiau susidaro įspūdis, kad kalbant apie juos pamirštama susiklosčiusi situacija, kontekstas. Juk pasaulis patiria krizę, kokios nematė daugelį dešimtmečių. 

Iki balandžio 1 d. pasaulyje buvo nustatyti 47 tūkst. mirties nuo COVID-19 atvejų, o balandžio 1 – 12 d. nuo ligos mirė 67 tūkst. žmonių – infekcija plinta eksponentiškai. Daugelio pasaulio valstybių ekonomikos „uždarytos“, ir šito žingsnio pasekmės bus jaučiamos dešimtmečius. Sustabdytos kelionės, renginiai, visos sporto varžybos, nukelta liepą turėjusi vykti olimpiada. Ekonomikos srityje ieškoma netradicinių metodų, nuimami skolinimosi apribojimai tokiais būdais, kokių vakar niekas net nesapnavo. 

 

Didžiulė įtampa ir nerimas kausto Lietuvą, dirbama iš namų, kasdien 2 tūkst. žmonių praranda darbą. Dėl daugelio dalykų turėsime pakeisti požiūrį, ir ne dėl kieno nors noro, nenoro, blogos valios, o tiesiog dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Matant tokią padėtį paskelbti, kad trūks plyš, bet brandos egzaminai įvyks, neatrodo atsakingas ir pagrįstas sprendimas. Jei egzaminai neįvyktų, tai nebūtų netikėtas akibrokštas nei Lietuvoje, nei pasaulyje. 

 

Pavyzdžiui, pasauliniai tarptautiniai mokyklų tinklai IB ir Cambridge, kartu paėmus turintys keliolika tūkstančių mokyklų įvairiose pasaulio valstybėse, atsisakė egzaminų ir nurodė mokykloms įvertinti abiturientus kaupiamuoju būdu, naudojant 11 ir 12 klasių duomenis. 

Tai nereiškia, kad šių mokyklų abiturientai liks nuskriausti ir negalės stoti į universitetus. Lygiai taip ir Lietuvoje, ar šiais metais išduoti brandos atestatai bus visaverčiai – priklausys nuo Lietuvos teisės aktų, kuriuos valdo ne stichija, o žmonės. Jeigu epidemiologinės sąlygos brandos egzaminams būtų palankios (įvykdyta pirmoji šiame straipsnyje nurodyta sąlyga), sprendimą dėl jų surengimo derėtų priimti gerai apsvarsčius susidariusią padėtį. Svarūs argumentai galėtų būti pateikti ir už, ir prieš egzaminus. 

 

Egzaminai yra įprastas abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimas, ir turi būti rimtos priežastys, kad jų būtų atsisakyta. Ar galima rimta priežastimi laikyti tai, kad nuo kovo pamokos vyksta nuotoliniu būdu? Ne visi moksleiviai turi vienodas galimybes mokytis, trūksta kompiuterių, stringa ryšys. Oficialiai pripažįstama, kad dešimtadalis Lietuvos mokyklų dar turi sunkumų užtikrindamos nuotolinį mokymąsi. 

Jei egzaminai bus vertinami pagal nusistovėjusius kriterijus, akivaizdu, kad dėl neįprastų mokymosi sąlygų šios kartos abiturientai gaus prastesnius įvertinimus lyginant su kitais metais mokyklas baigusiais moksleiviais. Sąlygas įgyti vidurinį išsilavinimą turi užtikrinti valstybė, sudarydama lygias galimybes, o tai šiuo metu neužtikrinama. Turint omenyje tai, kokią reikšmę brandos egzaminai turi žmogaus gyvenimo keliui, tai būtina įvertinti. 

Visgi – kodėl vertinant galimybę vykdyti egzaminus antroje birželio pusėje nebuvo pasitelkta ekspertų epidemiologų nuomonė? Mat jokie ekspertai negali patikimai prognozuoti palankių sąlygų egzaminams numatytu metu. Vadinasi, sprendimas buvo priimtas tvirtai nežinant, kad jį bus galima įgyvendinti - kaip sakoma, „iš lubų“. 

 

Garsiai deklaruojama, kad egzaminai tikrai įvyks, nors aišku, kad dėl to niekas negali būti tikras. Moksleiviai gerai mato šį dviprasmiškumą, pastebi, kad jiems nepaprastai svarbus sprendimas nėra pagrįstas tvirtais argumentais, ir negali juo nesipiktinti. Valstybė negalėtų leisti sau tokiu būdu žaisti turbūt su jokia kita visuomenės grupe. 

Toks žaidimas, besiribojantis su apgaudinėjimu, kaipmat sulauktų aštraus atsako ir protestų. Tačiau su moksleiviais galima eksperimentuoti, nes jų balsas nėra toks stiprus. Tai jau vyksta ne pirmą kartą. Moksleiviai nuolat verčiami neišlaikant jokių protingų terminų prisitaikyti prie naujų sąlygų, paklusti primetamoms taisyklėms. Tuo būdu jauniems žmonėms pademonstruojamas veidmainiškas ir nejautrus mūsų valstybės veidas. Tai tikrai ne pats sėkmingiausias egzaminas, kurį jiems surengia valstybė.