Ši Konvencija atsirado Europos Tarybos iniciatyva, o ir laikas jai atsirasti buvo palankus. Juk 1948 m. gruodžio 10 dieną Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Deklaracija buvo pirmas dokumentas, kuris tarptautinės organizacijos lygyje patvirtino universalų žmogaus teisių katalogą. Katalogas buvo rekomenduotas visoms pasaulio valstybėms, kaip žmogaus teisių standartas. Tai neliko nepastebėta. Europos Tarybos narės parengusios Konvenciją jos preambulėje konstatavo: Europos valstybės, turinčios bendras pažiūras ir bendras politines tradicijas, idealų laisvių bei teisės viršenybės paveldą, vyriausybės pasiryžusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras visuotinėje deklaracijoje įtvirtintas teises. Aišku, kad Konvenciją rengė daug mokslininkų, politikų, visuomenės veikėjų. Todėl galiu konstatuoti, kad į Konvenciją buvo sudėta pažangiausių žmonijos atstovų, besidominčių žmogaus teisėmis, išmintis. Negaliu nepaminėti profesoriaus René Cassin pavardės, kuris tuo metu buvo laikomas žymiausiu žmogaus teisių žinovu. 

Kuo ypatinga žmogaus teisių požiūriu, Konvencija? Visų pirma, Konvencija įtvirtino svarbiausių Europos kontinento atžvilgiu žmogaus teisių katalogą. Antra, Konvencija įtvirtino žmogaus teisę kreiptis su peticija į tarptautinę instituciją dėl Konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimo. Atsakovas šiuo atveju yra valstybė. Ši Konvencijos nuostata buvo didžiausia novela ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Šios nuostatos dėka mitas apie valstybės vienybę individo atžvilgiu pastebimai susvyravo. Iki XX amžiaus vidurio buvo manoma, kad tarptautinės institucijos gali spręsti ginčus tik tarp valstybių. Teisybės dėlei tenka pastebėti, kad ir demokratinės Europos valstybės atsargiai priėmė individo teisę kreiptis su peticija prieš valstybę į tarptautinę instituciją. Tokią individo teisę Nyderlandų karalystė pripažino tik 1960 metais, Jungtinė Karalystė - 1966 metais, Italija - 1973 metais. 

Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Konvenciją 1995 m. balandžio 27 dieną. Konvencija įsigaliojo Lietuvai nuo 1995 m. birželio 20 dienos, kada ratifikaciniai raštai buvo deportuoti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui. Lietuvos valstybė, pripažindama Europos Tarybos ir jos institucijų jurisdikciją žmogaus teisių srityje, žengė tvirtą žingsnį teisinės valstybės pagrindų stiprinimo linkme.

 

Juk visuotinai pripažinta, jog vienas iš teisinės valstybės pagrindų yra reali ir efektyvi žmogaus teisių apsauga. Tačiau rašant apie Konvenciją ir jos įgyvendinimą Lietuvoje būtina atkreipti dėmesį ir į probleminius klausimus. Štai vienas iš jų. Konvencijos sudėtine dalimi yra jos protokolai. Vieni protokolai inkorporuoti į Konvenciją, kiti traktuojami kaip sudėtinė Konvencijos dalis. Šiuo metu yra priimta 16 Konvencijos protokolų. Lietuvos valstybė šiai dienai yra nepripažinusi 12 Konvencijos protokolo. 12 Konvencijos protokolas yra skirtas Diskriminacijos uždraudimui. Jau pirmame protokolo straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nurodoma, kad naudojimasis bet kuriame įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties.  

 

Kodėl Lietuvos valstybė neratifikavo šio protokolo? Protokolas pakankamai svarbus, nes užtikrina lygius pagrindus žmogui naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, kurias numato nacionaliniai nustatymai. Taip užtikrinama asmens lygybė prieš įstatymus, garantuojamas žmogaus orumas bei pagarba žmogui kaip asmenybei. Protokolas yra galiojantis nuo 2005 m. balandžio 1 dienos, kada ji pripažino 10 Konvencijos šalių. Šiai dienai protokolo šalimis yra 20 Europos Tarybos narių. Įdomiausia yra tai, kad šio protokolo nepripažįsta teisiškai reikšmingu Europos Tarybos narės, kurios yra ir Europos Sąjungos narės. Paradoksas yra tame, kad Europos Sąjunga skiria nemažą dėmesį diskriminacijos uždraudimui. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija 21 straipsnyje draudžia bet kokią diskriminaciją. Taigi Chartijoje įtvirtinta platesnė diskriminacijos uždraudimo traktuotė ir jos turi laikytis visos Europos Sąjungos valstybės narės. O gal kalbant apie Lietuvą 12 protokolo nepripažinimo priežastis paprasta? Lietuvos politikai vengia Žmogaus Teisių Teismo jurisdikcijos diskriminacijos uždraudimo klausimais, kuri būtų taikoma Lietuvai pripažinus Konvencijos 12 protokolą. Manau, kad Lietuvos parlamentinės partijos, ypač partijos, kurių rinkimų programose žmogaus teisių klausimai buvo prioritetiniai, išsiaiškins politines Konvencijos 12 protokolo nepripažinimo priežastis. 

 

Dar keletas žodžių apie Žmogaus Teisių Teismą. (toliau - Teismas). Teismas yra nuolat veikianti Europos Tarybos institucija. Teismą sudaro 49 teisėjai, renkami 9 metų laikotarpiui Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Šiuo metu nuo Lietuvos valstybės yra išrinktas profesorius Egidijus Kūris. Teisėjai suskirstyti į 5 sekcijas, prof. E. Kūris darbuojasi 2 sekcijoje. Pagrindinė Teismo funkcija - spręsti ginčus dėl Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo. Kiekvienais metais Teismas pateikia ataskaitą už praėjusius metus. 

Taigi 2020 metais Teismas pateikė 2019 metų ataskaitą. (toliau - Teismo ataskaita). Remiantis Teismo ataskaita pateiksime keletą statistinių duomenų, iš kurių matyti bendra Teismo darbo panorama, o taip pat ir situacija susijusi su Lietuvos valstybe. 

 

Teismo ataskaitoje pirmiausia pateikiamos paskirtų nagrinėti peticijų skaičius. 2019 jis buvo lygiai 44500 peticijų, 2018 – 43100 peticijų. Rekordinis peticijų skaičius buvo 2013 – 65800. 70% nagrinėjamų peticijų patenka į Teismą iš 10 valstybių. Antai, ataskaitiniais metais iš Rusijos Federacijos buvo nagrinėjamos 15037 peticijos, iš Turkijos – 9236, Ukrainos – 8827, Rumunijos – 7879, Italijos – 3071, Azerbaidžano – 1950. Iš Lietuvos valstybės buvo nagrinėjamos 148 peticijos, iš Latvijos – 213, Estijos – 43. Teismo ataskaitoje pateikiamas statistinis rodiklis, iliustruojantis peticijų skaičių tenkantį 10000 gyventojų. 2019 metas 10000 Lietuvos gyventojų teko 1,42 peticijų. Daugiausia peticijų pagal šį rodiklį patenka iš Juodkalnijos – 6,86 peticijos, Bosnijos ir Hercegovinos – 5,09, Serbijos – 3,10. Mažiausias skaičius pagal šį rodiklį tenka Jungtinei Karalystei 0,05 peticijos, Vokietijai – 0,07, Arijai – 0,08, Danijai – 0,10, Prancūzijai – 0,10. 2019 metais Teismas priėmė 884 sprendimus, 2018 m. – 1014, 2017 m. – 1068. 2019 metais Teismas priėmė 41 sprendimą ar nutarimą prieš Lietuvą. 

 

Tenka pažymėti, kad Lietuvos valstybė iš esmės vykdo Teismo sprendimus. Tačiau probleminėmis lieka trijų bylų sprendimų įgyvendinimas. Sprendimas byloje L. prieš Lietuvą, kurioje buvo konstatuotas teisės į privatų gyvenimo pažeidimas, susijęs su asmens teise pakeisti lytį. Teismo sprendimas priimtas 2007 m. rugsėjo 11 d. ir iki šiandien dar neįvykdytas. Sprendimo neįvykdymo priežastis aiški – nepriimtas lyties keitimo sąlygas ir tvarką nusakantis įstatymas. Sprendimas byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriame buvo konstatuotas Konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnio pažeidimas, dėl pareiškėjo pasyvios rinkimų teisės nuolatinio apribojimo būti renkamam Seimo nariu. Sprendimo neįvykdymo priežastis - Lietuvos Seimui nepavyksta padaryti tinkamus Konstitucijos pakeitimus , leidžiančius pareiškėjui tinkamai pasinaudoti pasyvia rinkimų teise rinkimuose į Seimą. Trečioji byla Abu Zubaydah prieš Lietuvą. Šios bylos sprendime Teismas konstatavo, kad buvo pažeisti Konvencijos straipsniai: 3 straipsnis (kankinimų uždraudimas), 5 straipsnis (teisė į laisvė ir saugumą), 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), 13 straipsnis (teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę). Sprendimo neįvykdymo priežastys – pareiškėjas yra laikomas Gvantanamo įlankos karinių jūrų pajėgų bazėje, užsitęsęs bendravimas su JAV valdžios institucijomis, užsitęsęs Lietuvoje vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo atgabenimo, laikymo ir išvežimo iš Lietuvos aplinkybių. Taip pat tenka konstatuoti, kad daugiausia skundų į Teismą Europos Tarybos mastu, patenka dėl Konvencijos 6 straipsnio (Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą) pažeidimų. Tai sudaro 25% visų pateikimų skundų. Lietuvos valstybės achilo kulnas - Konvencijos 3 straipsnis (Kankinimo uždraudimas). Dėl šio straipsnio pažeidimo, ypač dėl orumą žeminančių įkalinimo sąlygų, buvo pateikta 33% visų pateiktų Teismui skundų.Tačiau straipsnį norisi užbaigti pozityvia gaida. 

 

Taigi per 25 Konvencijos gyvavimo metus Lietuvoje Konvencija tapo labiau žinoma Lietuvos visuomenei. Konvencija tapo Lietuvos valstybės teisinės sistemos dalimi. Reikalui esant Konvenciją tinkamai taiko Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei kiti aukščiausieji teismai.