Tarptautinė teisė, kaip savarankiška teisės sistema, reguliuoja įvairius tarptautinius santykius tarp tarptautinės teisės subjektų, tame tarpe ir tarp pagrindinių tarptautinės teisės subjektų – valstybių. Todėl vertinant Kerčės sąsiaurio incidentą būtina remtis tarptautinės teisės normomis. Vertinant incidentą Kerčės sąsiauryje būtų galima remtis dviejų tarptautinės teisės šakų normomis: tarptautine jūrų teise ir tarptautine humanitarine teise. Bet pirmiausia trumpai prisiminkime paties incidento Kerčės sąsiauryje fabulą. Trys Ukrainos valstybės kariniai laivai, turėdami tikslą pasiekti Berdiansko ir Mariupolio Azovo jūros uostus, priklausančius Ukrainai, bandė realizuoti tranzito teisę per Kerčės sąsiaurį. Tranzito metu Rusijos karinės pajėgos apšaudė, taranavo ir sulaikė tris Ukrainos karinius laivus, sulaikyta taip pat ir laivo įgula. Ukrainos masinės informavimo priemonės pranešė, kad incidento metu buvo sužeisti šeši laivų įgulų nariai, dviejų iš jų būklė sunki. Incidentas įvyko sekmadienį t. y. lapkričio 25 dieną. Ukrainos Prezidentas dėl to incidento kreipėsi į Ukrainos parlamentą dėl karo padėties įvedimo. Parlamentas Prezidento iniciatyvai pritarė.

 

Kerčės sąsiauris jungia Juodąją ir Azovo jūras. Todėl laivai, norėdami patekti iš Juodosios jūros į Azovo jūrą turi pasinaudoti tranzito teise per Kerčės sąsiaurį. Tranzito teisę per sąsiaurius detaliai reglamentuoja 1982 metų JTO Jūrų teisės konvencija. Keletas žodžių apie Jūrų teisės konvenciją. Konvencija susideda iš preambulės ir 17 skyrių, tarp jų ir skyriaus apie sąsiaurius naudojamus tarptautinėje laivyboje.

 

Konvencija jungia 311 straipsnių. Lenkų profesorius J. Symonides pastebi, kad Konvencija tapo demokratinės eros, išryškinusios naują tarptautinės teisės raidos etapą, simboliu. Konvenciją jis vadina Jūrų Konstitucija. Konvenciją šiai dienai pripažino teisiškai reikšminga 170 valstybių. Rusijos federacija Jūrų teisės konvenciją ratifikavo 1997 metais kovo 12 dieną. Ukrainos respublika Jūrų teisės konvenciją ratifikavo 1999 metais liepos 27 dieną, na, o Lietuvos Respublika šios konvencijos šalimi yra nuo 2003 metų lapkričio 11 dienos. Viena iš labiausiai puoselėjamų ir saugomų vertybių, kurias įtvirtina Jūrų teisės konvencija – laivybos laisvė. Laivybos laisvę Konvencijos normos užtikrina visose, šiuo metu egzistuojančiose jūros erdvėse, įskaitant ir tarptautinius sąsiaurius. Konvencijos reikšmė ypatinga ir dėl to, kad Jūrų teisės konvencijos normos turi prioritetą prieš valstybių vidaus teisės aktus.

Kerčės sąsiauris, kadangi jungia dvi jūras, reguliariai naudojamas tarptautinėje laivyboje, todėl turi tarptautinio sąsiaurio statusą. Štai keletas Jūrų teisės konvencijos nuostatų, kurių pagrindu reglamentuojami laivybos klausimai tarptautiniuose sąsiauriuose. Kaip skelbia Konvencijos 37 straipsnis, tarptautiniuose sąsiauriuose visi laivai ir skraidymo aparatai naudojasi tranzitinio plaukimo ar skridimo teise, kuriai neturi būti kliudoma. Konvencijos 39 straipsnyje įtvirtintos laivų ir orlaivių pareigos tranzitinio plaukimo ar skridimo metu. Tranzitinio plaukimo metu laivai: 1) nedelsdami plaukia sąsiauriu; 2) susilaiko nuo bet kokio grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo prieš sąsiaurio valstybę; 3) susilaiko nuo bet kokios veiklos, išskyrus nenutrūkstamą ir greitą tranzitą.

 

Laivai, realizuodami tranzito teisę, taip pat turi laikytis tarptautinių taisyklių ir papročių dėl saugumo jūrose, o taip pat dėl teršimo iš laivų prevencijos. Konvencijos 44 straipsnyje nurodoma, kad sąsiaurių pakrančių valstybės netrukdo tranzitiniam plaukimui ir atitinkamu būdu viešai skelbia apie bet kokį joms žinomą pavojų laivybai sąsiauryje. Ir dar vienas svarbus momentas pagal Jūrų teisės konvenciją: karo laivai visose erdvėse, taip pat ir realizuojant tranzito sąsiauriais teisę, naudojasi imunitetu. Ši teisė garantuoja, kad karo laivas negali būti sulaikytas, jo atžvilgiu negali būti taikomos jokios prievartos priemonės.

 

Incidentai susiję su karo laivais gali būti sprendžiami diplomatinėmis priemonėmis. Taip pat galima pastebėti, kad Rusijos Federacijos ir Ukrainos Respublikos prezidentai 2003 m. gruodžio 24 dieną pasirašė bendrą susitarimą dėl laivybos Azovo jūroje ir Kerčės sąsiauryje. Vienas iš pagrindinių teiginių šio susitarimo įtvirtino Rusijos ir Ukrainos karinių bei prekinių laivų laivybos laisvę Azovo jūroje ir Kerčės sąsiauryje. Kitų valstybių kariniai laivai šia teise gali naudotis tik Ukrainos ir Rusijos valstybių kvietimo pagrindu.

 

Remiantis mūsų nurodytais Jūrų teisės konvencijos bei susitarimo tarp Rusijos ir Ukrainos valstybių straipsniais, galima daryti išvadą, kad incidento Kerčės sąsiauryje metu Rusijos Federacija trukdydama tranzito teisę ir sulaikydama karinius laivus, šiurkščiai pažeidė Jūrų teisės konvenciją bei Rusijos Federacijos ir Ukrainos susitarimą dėl laivybos Azovo jūroje ir Kerčės sąsiauryje. Rusijos Federacijos karinių pajėgų panaudojimą prieš Ukrainos karinius laivus būtina vertinti ir per tarptautinės humanitarinės teisės prizmę. Tenka pažymėti, kad Jungtinių Tautų iniciatyva 1967 metais buvo įkurtas specialus komitetas, kuriam buvo pavesta pateikti agresijos apibrėžimą.

 

Po ilgų diskusijų komitetui pavyko atlikti darbą ir 1974 metais Generalinė Asamblėja partvirtino agresijos apibrėžimą, kuri parengė specialus komitetas. Agresijos apibrėžimas buvo sukonstruotas dviem būdais: a) pateiktas bendras agresijos apibūdinimas, b) išvardinti veiksmai, kuriuos konstatavus galima juos kvalifikuoti kaip agresiją. Taiga pirmuoju atveju agresija buvo suprantama, kaip valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, jos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę, ar kitaip pažeidžiant Jungtinių Tautų įstatus.

Agresijos apibrėžimo 3 straipsnyje buvo išvardinti septyni veiksmai, kurie gali būti kvalifikuoti kaip agresija. Iš jų paminėsiu du, kadangi jie tiesiogiai susiję su Kerčės sąsiaurio incidentu: 1)valstybės uostų ir pakrančių blokada; 2) valstybės sausumos, oro ar jūros pajėgų užpuolimas kitos valstybės ginkluotomis pajėgomis. Manyčiau, kad aiškinantis trukdymo tranzito teisei per sąsiaurį klausimą, galima kalbėti apie Valstybės jūros uostų blokadą.

 

Juk Ukrainos kariniai laivai nepasiekė kelionės tikslo: Berdiansko ir Mariupolio jūrų uostų. Ginkluotos jėgos panaudojimas prieš Ukrainos karinius laivus, pasireiškęs laivo taranavimu, šaudymais (sužeisti 6 jūrininkai) ir karinių laivų sulaikymais, gali būti kvalifikuojamas kaip tiesioginis agresijos aktas. Agresijos apibrėžimas taip pat pateikiamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo statute.

 

Kadangi statutas buvo priimtas Romoje, paprastai jis vadinamas Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutu. Lietuvos Respublika ratifikavo statutą 2003 metų balandžio 1 dieną. Šiuo metu Statuto narėmis yra virš 120 valstybių. Rusijos Federacija nėra Statuto nare. Ukrainos valstybė pripažįsta statutą ne visa apimtimi. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcijai priklauso sekantys nusikaltimai: 1) genocido nusikaltimas; 2) nusikaltimai žmoniškumui; 3) karo nusikaltimai; 4) agresijos nusikaltimas. Tenka pažymėti, kad priimant statutą, agresijos apibrėžimas nebuvo pateiktas. Tai buvo padaryta kur kas vėliau. Taigi Statute atsirado papildomas 8 bis straipsnis, kuriame buvo užfiksuotos sekančios nuostatos: agresijos nusikaltimas, asmens galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus, ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas. Šia nuostata nurodoma, kas yra atsakingas už valstybės agresijos aktą. Apskritai tenka pažymėti, kad Baudžiamojo Teismo jurisdikcija taikoma asmenų atžvilgiu,- baudžiami konkretūs asmenys, padarę Teismo jurisdikcijai priklausiančius nusikaltimus.

 

Taip pat tenka pažymėti, kad kaip agresija yra vertinami veiksmai, kurie buvo įtvirtinti JTO Generalinės Asamblėjos agresijos apibrėžime. Mūsų nagrinėjamu klausimu išlieka valstybės uostų blokada ir valstybės jūrų laivyno užpuolimas, vykdomas kitos valstybės ginkluotųjų pajėgų - kaip agresijos aktai. Taigi galima daryti išvadą, kad Rusijos Federacijos valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainos Respublikos karinius laivus, galima kvalifikuoti kaip tiesioginės agresijos aktą. Ukrainos Respublikos sprendimas įvesti karinę padėtį valstybėje, tai Ukrainos kaip valstybės vidaus reikalas. Todėl šis faktas per tarptautinės teisės prizmę nėra vertinamas.