Mediatoriai, padedantys ginčus išspręsti taikiai, leidžia išvengti destruktyvių, žalojančių skyrybų proceso – kai kada poros santykiai sušvelnėja, gailimasi, kad nebuvo kreiptasi anksčiau. Taip LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto profesorė Jolanta Sondaitė. Anot jos, mediatorius yra nešališkas ir siekia geriausio abiem besiginčijančioms pusėms – jei gyvenimas kartu per daug sudėtingas, mediacija tampa proga kurti naują santykių kokybę atskirai.

– Kas yra šeimos mediatorius?

– Šeimos mediatorius yra specialistas, kuris specializuojasi šeimos ginčuose ir padeda konfliktuojančioms šalims rasti geriausią sprendimą ir susitarimą. Kad visos šalys, kurios įtrauktos į ginčą, liktų patenkintos. Mediacija – įtampą švelninantis metodas.

– Kada atsirado ši profesija?

– Profesijos taikymas suaktyvėjo 2014 m., taigi tai naujas dalykas. Šiuo metu laukiama įstatymo projekto, kuris mediatoriaus dalyvavimą šeimos ginčuose padarytų privalomą. Abi šalys turės pabandyti spręsti ginčą per mediatorių, tik vėliau kreiptis į teismą.

Yra tyrimų, atliktų JAV, kurie rodo, kad poroms, ginčus sprendusioms mediacijos būdu, tai turėjo teigiamą poveikį. Dalyvavę mediacijoje pasižymėjo geresniais santykiais su vaikais.

– Kas dažniausiai tampa mediatoriais?

– Dažniausiai mediatoriais tampa teisininkai, psichologai ir socialiniai darbuotojai. Tačiau būna ir kitų profesijų atstovų. Lietuvoje ruošiamame mediacijos projekte numatyta, kad reikės išklausyti ne mažiau nei 40 val. mediacijos kursus. Viskas dar tik kuriama. Kai kurie dalykai numatyti, bet ne griežtai. Kovo pradžioje buvo įkurti Lietuvos mediatorių rūmai. Narių skaičius dar nedidelis, į juos bus kviečiami įvairių specialybių atstovai.

Aš dalyvauju šeimos mediatorių tinkle, tad matau, kad būtent šeimos mediacijos specifika reikalauja papildomų nuostatų. Jau yra nemažai apmokytų mediatorių, apie 200.

– Ar į mediatorius besikreipiantiems žmonėms reikia sprendimo, ar sutaikymo?

– Atvejų būna įvairių. Kartais šalys patiria konfliktus, bet nenori skirtis. Tačiau jau esantis nuomonių skilimas ir nesutarimas apsunkina buvimą kartu. Jei į mediatorių kreipiasi abu žmonės, tie ginčai išsprendžiami, ir santuoka gyvuoja toliau.

Teisminėje mediacijoje tenka susidurti su atvejais, kai santykiai sušvelnėja, susitariama dėl skyrybų ir abi šalys net pasako – kaip gaila, kad nesikreipėme anksčiau, gal skyrybų nebūtų reikėję.

– Į ką dėmesį labiausiai kreipia šeimos mediatorius?

– Mediatorius dirba taip, kad iš situacijos padarytų geriausia, kas įmanoma visiems. Jis dirba kartu ir įkvepia abi šalis. Dažniausiai žmonės būna pripratę kovoti ir toliau tai tęsia, bet čia – ne kovos laukas. Geriausia, kai abu asmenys supranta, kad kiekvienas savaip prisidėjo prie tokios situacijos.

Procesas produktyvus tada, kai žmonės suvokia, kad buvimas mediacijoje – jų kūryba. Jie gali kurti kitokios kokybės santykius. Kai kada gyvenimas kartu būna per daug sudėtingas, ypač jei santykiuose atsiranda smurto. Tokiu atveju gyvenimas atskirai lemia pagarbius santykius. Gražu kurti tą naują kokybę. Tai tarsi nauja perspektyva, kuri gali atsiverti.

– Kaip vyksta mediacijos procesas?

– Jeigu tai teismo mediacijos byla, būna vienas arba du mediatoriai. Pradžioje dirbama be advokatų, ateina tik abi šalys. Kai kuriais atvejais įtraukiami vaikai, nors tai ne visada būtina. Vaikas kviečiamas į atskirus pokalbius su mediatoriumi. Tai svarbu, nes, jei skyrybos konfliktiškos, vaikas bendrauja su abiem tėvais ir taikosi prie kiekvieno iš jų. Skyrybų procesą galima pradėti ir neįtraukiant vaiko.

Tačiau susitikimas su mediatoriumi organizuojamas tada, kai kyla neaiškumų, jei tėvai deklaruoja skirtingus vaiko norus. Vaikui aiškinama, kad yra mediacija, kad tėvai bando gražiai išsiskirti. Prašoma vaiko pagalbos, kad mediatorius galėtų padėti tėvams priimti sprendimus, susijusiu su vaiko gerove. Vaikas neturi priimti sprendimo, jam svarbu išreikšti, kaip jaučiasi. Man yra tekę susidurti su ginčais dėl globos. Žuvus tėvams dėl vaikų kovoja giminaičiai. Dažnai jie nepasidalija vaiko, tokie atvejai patys skausmingiausi, nes vaikas tarsi plėšomas. Tokiu atveju viena ar kita šeima išgyvena netektį, o likęs vaikas yra tarsi emocinės tuštumos užpildymas. Tai galvojimas ne apie vaiką, o save.

– Kaip tokiu atveju nusprendžiama, su kuo turi būti vaikas?

– Šiuo atveju mūsų įstatyminė sistema nėra lanksti, nes turi būti nustatyta viena vaiko gyvenamoji vieta. Tačiau dėl mediacijos proceso galima pasiekti susitarimą, kad 50 proc. laiko vaikas praleidžia su vienu iš tėvų, 50 proc. – su kitu.

Interviu publikuotas portale lrt.lt