Pirmą kartą Europos parlamento narės Laimos Andrikienės kvietimu Guillermo Fariñas kartu su JAV nacionalinio fondo žmogaus teisėms direktoriumi Omaru Lopezu lankėsi ir Lietuvoje. Po susitikimo su Mykolo Romerio universiteto (MRU ) studentais, akademine bendruomene kalbamės apie žmogaus teisių padėtį, politinę ir socialinę situaciją Kuboje.

 

Esate labai svetinga šalis. Beje, apie Lietuvą žinojau dar būdamas studentu devintajame dešimtmetyje, nors mums, kubiečiams, ir nebuvo leidžiama vykti į socialistines Pabaltijo respublikas. Jas režimas laikė ardančia jėga. Dabar suprantu, kodėl (šypsosi). Šiandien Lietuva man atrodo artimesnė Paryžiui, Madridui ar Strasbūrui nei kuriai nors respublikai, egzistavusiai SSRS laikais. Nors jūsų demokratija dar labai jauna, tikiu, kad augsite, klestėsite.Svarbiausias jūsų iššūkis – subrandinti jaunąją kartą, kuri prisiimtų atsakomybę už tolimesnį šalies vystymąsi demokratine linkme.

 

Kuboje vyksta daug pokyčių, deja, jie – į blogąją pusę, nors išoriškai siekiama sukurti kiek kitokį, klaidinantį įvaizdį. Asmuo, kuris šiuo metu turi valdžią, nėra naujasis prezidentas Miguelis Díaz-Canelis. Šalį valdo jungtinė karinė grupė, kuriai vadovauja eksprezidentas Raúlis Castro. Jie kontroliuoja valiutos keitimo, perlaidos biurus, visą turizmo industriją, todėl įplaukos į šalį patenka į jų rankas.

Be to, kai kurie aukšto rango kariniai pareigūnai šiandien rengiasi ir visuomenei yra pristatomi kaip civiliai. Toks yra ir naujasis prezidentas Díaz-Canelis, kuris savo karinėmis galiomis naudojosi Nikaragvoje. Manau, kad šie pareigūnai, pajutę maištingas nuotaikas visuomenėje, nelaukdami naudosis kariniu represiniu aparatu.

 

Taip, F. Castro represuodavo ir įkalindavo asmenis dėl politinių veiksmų. R. Castro naudoja sukarintus metodus. Jis nepripažįsta, kad Kuboje yra politinių kalinių. Opozicijos lyderius jis stengiasi pateikti kaip eilinius nusikaltėlius. Dažnas R. Castro triukas – apkaltinti opozicijos narius, įvykdžius vagystę, nusižengus viešajai tvarkai ir pan. Pavyzdžiui, neseniai mano pažįstamas gavo baudą už neva pažeistą tvarką Havanoje, nors jis niekada nėra buvęs sostinėje.

Žinoma, daugiausia dėmesio šiuo metu sulaukia opozicijos lyderio José Danielio Ferrero atvejis. Jis buvo nuteistas be teismo, kaip įvykdęs kriminalinius nusikaltimus. Apie tai skelbė nacionaliniai laikraščiai, televizija. Gyvendamas JAV fiksuojate žmogaus teisių pažeidimus Kuboje.

 

Nusikaltimų turinys yra labai įvairus. Tarkime, esate opozicijos narys ir gaunate apdovanojimą ar pakvietimą dalyvauti konferencijoje. Jums leidžiama nusipirkti lėktuvo bilietą, oro uoste užregistruoti bagažą, tačiau prieš lipant į lėktuvą jus informuoja, kad išvykti iš šalies negalite. Be jokio paaiškinimo. Taip pat yra taikomos sukarintos atakos – fizinė jėga. Esate puolamas, sužalojamas, tačiau vėliau jums yra primetama užpuoliko rolė.

Disidentinių judėjimų lyderių artimieji yra išmetami iš universiteto arba iš viso nėra leidžiami pradėti universitetinių studijų. Jeigu esate žurnalistas ir pateikiate režimui nepalankios informacijos užsienio naujienų kanalams, esantiems už Kubos ribų, jus apkaltina neprofesionaliu darbu, diskredituoja ir užkerta kelią tolimesnei karjerai. Tiems žurnalistams, kurie atvyksta į Kubą imti interviu iš opozicijos lyderių, liepiama išvykti iš šalies be teisės sugrįžti. Čia gal ir sustosiu, nors galėčiau ilgai tęsti šį sąrašą.

 

Pilietį, kuris visiems nurodymams sako „taip“. Arba kęsdamas alkį, skurdą, negaudamas būtinųjų vaistų jis neprotestuoja, išlieka nebylus. Jeigu ką ir kaltina – tai JAV. Idealus pilietis yra tas, kuriam valdžia sulaužo abi kojas ir duoda ramentus, už kuriuos jis likusį gyvenimą jaučiasi dėkingas. Tai žmogus, kuris neužduoda klausimų. Šiai valdžiai reikia funkcionalistų, kurie vykdytų kiekvieną jos nurodymą.

 

Daugelis jaunų žmonių nori gyventi JAV. Tačiau tai nėra kažkas naujo Kubos istorijoje. Kubiečiai dar iki komunizmo buvo linkę tikėti, kad visas problemas gali išspręsti JAV. Šeštajame dešimtmetyje, kai į valdžią atėjo F. Castro, nemaža dalis vidurinės klasės pabėgo į Majamį. Jie sakė, ir tai buvo žymi frazė Majamyje, – „kiti metai Havanoje“, tikėdamiesi, jog pirmąjį žingsnį žengs JAV. Buvo manoma, jog JAV netoleruos komunistinės valstybės, esančios 90 mylių atstumu nuo jų teritorijos.

Žinoma, buvo bandymų šalies viduje kovoti prieš sistemą, tačiau vyraujanti idėja išliko, t. y. laukti. Tie verslininkai, kurie išvyko į Majamį, atkūrė ten savo Kubą. Dėl šios priežasties daugelis jaunų žmonių šiandien nori pabėgti ten.Jie gal ir norėtų gyventi Kuboje, bet nėra pasiryžę dėl jos kovoti.

 

Ne, jau nebegali. Tiksliau, išvykti niekada nebuvo paprasta. Tačiau JAV teisė leido kubiečiams imigruoti į JAV. Norėdami pasiekti Majamį, pabėgėliai leisdavosi į jūrinę kelionę. Tūkstančiai žmonių mirė, mėgindami pripučiamais plaustais pasiekti Valstijų krantus. Tačiau šiandien JAV prezidentas Donaldas Trumpas uždarė Meksikos sieną – pagrindinį kelią į JAV per Meksiką. Kaip vertinate šio sprendimo pasekmes? Padariniai yra dvilypiai. Pirma, tai sukurstė naują dinamiką šalies viduje. Kubos gyventojai nebegali gyventi vien tik viltimi išvykti. Jie yra priversti galvoti, kaip pakeisti situaciją šalies viduje.

Aišku, daugelis ir toliau laukia. Pasikeitus prezidentus galbūt pavyks išvykti į Majamį. Tačiau jokia pasaulio valstybė dar neliko tuščia. Visa populiacija negali palikti šalies. Kažkas turi pasilikti. Ir daugelis pasilieka. Yra apie 2,5 milijono kubiečių, gyvenančių svetur, ir 11 milijonų Kuboje.

 

Tarptautinių organizacijų, kitų valstybių pagalba yra labai svarbi. Tačiau laisvė ir demokratija gali būti konsoliduota tik iš vidaus. Kaip tik aplankėme Sausio 13-ios aukų kapus. Tąnakt šimtai, tūkstančiai žmonių buvo susivieniję, pasiryžę ginti savo laisvę. Manau, kad mums reikia tokio judėjimo, kaip „Solidarumas“ Lenkijoje, Sąjūdis Lietuvoje. Žinoma, jis nesusiburs atsitiktinai. Reikia pakeisti Kubos gyventojų socialinį charakterį, jų vertybių sistemą. Tai, tai ir yra mūsų, veikiančių Kuboje ir už jos ribų, tikslas.