Teisminė valdžia, jos profesionalumas, teisės viršenybės principo užtikrinimas demokratinėje valstybėje yra visa ko pamatas, todėl naujiena apie sulaikytus teisėjus ir advokatus smarkiai sukrėtė Lietuvos visuomenę. Vis dėlto viena detalė ypač bado akis: visuomenė vis dar gana menkai žino, kaip yra atrenkami šalies teisėjai, o šia situacija gali pasinaudoti savo interesų siekiantys politikai.

Nereikia stebėtis, jog kilę skandalai, susiję su teisėjais, gali sukelti tiek daug audrų. Jei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios pilioriai, laikantys valstybės stogą, pradeda klibėti, būtent teisminė valdžia turi būti tokia stipri, jog neleistų tam stogui sugriūti. Būtent dėl šios valdžios svarbos identifikuotas tam tikras jos pažeidžiamumas yra vertintinas labai rimtai. Tačiau ar iš to turėtų sau krautis politinį kapitalą politikai, yra ne mažiau aktualus klausimas. Ir nors suprantame, jog toks situacijos išnaudojimas politikų tarpe bus, bet neturėtume laikyti norma jau įprastais tapusius politikų pasisakymus, kurie negrindžiami jokiais argumentais ir faktais. Deja, bet neteko išgirsti iš politikų, žadančių „išvalyti“ ir viską pakeisti, konkrečių argumentų, kas yra šiuo metu blogai ir ką būtent jie tobulintų. Ne vienas jų prabilo ir apie teisėjų atrankas, tačiau tos kalbos tik parodė gana menką žinojimą apie teisėjų atrankos sistemą ir tuo pačiu nesivarginimą tuo pasidomėti.

 

Atrankos sistema nėra kažkieno „pageidavimų koncertas“. Tai gana sudėtinga sistema, kur gali rastis vietos ir skirtingoms nuomonėms, ir skirtingiems vertinimams, o sprendimas atsiranda praėjus nemažai laiptelių, neretai ir po ilgų diskusijų. Šiame procese dalyvauja ir patys teismai, kuriuose yra laisvos teisėjų pozicijos, pateikdami savo vertinimus. Vertinimai tampa sudedamąja medžiagos, su kuria susipažįsta jau tolimesniame etape Pretedentų į teisėjus atrankos komisijos (Komisijos) nariai, dalimi, nors šis vertinimas pačios Komisijos niekaip nesaisto.

Komisija atlieka visos informacijos apie pretendentą analizę, organizuoja su pretendentais pokalbius, kurie, esant poreikiui, gali užtrukti ir valandą. Pokalbio metu vertinamas ne tik profesinis pasirengimas, bet ir motyvacija tapti teisėju, asmenybės branda, vertybės ir principai, kuriais vadovaujasi žmogus. Ir visada fone yra pagrindinis klausimas – ar galima patikėti pretendentui teisingumo vykdymą.

 

Procesas toliau tęsiamas jau Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, kur taip pat kviečiami atrinkti pretendentai pokalbiui, vertinamas jų pasirengimas, motyvacija. Ir galima tik pasidžiaugti, jog sulaukiama motyvuotų, suprantančių teisėjo darbą daug plačiau nei tik kaip puikią teisininko karjerą, asmenų. Žinoma, kalbant apie teismų sistemą, atrankų procesui erdvės tobulėti dar yra, tačiau jis ir yra nuolat tobulinamas. Pati Komisija ne tik vykdo atrankas, bet ir diskutuoja, kaip šį procesą gerinti.

 

Dirbama vertinimo kriterijų tobulinimo klausimais, diskutuojama ir dėl to, kas dar galėtų padėti užtikrtinti efektyvesnį atrankos procesą. Diskusijos jau vyksta taip pat dėl to, jog reikėtų dar intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Komisijos ir pačių teismų, į kuriuos pretenduojama, galvojama apie tikslingumą grįžtamojo ryšio sistemos sukūrimo, kuri leistų stebėti ir kaip sekasi paskirtiems teisėjams, ir leistų identifikuoti aspektus, į kuriuos reikėtų labiau atkreipti dėmesį.

 

Taigi turi būti ir toliau užtikrinamas sklandus teisėjų atrankos procesas, tęsiamos diskusijos dėl sistemos tobulinimo. Tačiau tiek visa teisminė valdžia, tiek teisėjų atrankos sistema neturėtų tapti politikų įkaitėmis dėl to, jog politikams reikia kažkam įtikti, pagerinti reitingus. Politikų konstruktyvūs pasiūlymai būtų labai sveikinti, bet kalbos apie pokyčius net nekeliant klausimo kaip? ir tuo labiau nebandant į jį atsakyti, yra nekuriančios jokios realios pažangos.