Atidžiau stebintieji politinį lauką vis garsiau kelia klausimą: „O kur ta rinkimų kampanija?“ Štilis. Politikoje situacija tokia, jog kai atrodo, kad jau pasiekėme dugną, dar vis kas nors pabeldžia iš apačios. Būtent ne rinkimų kampanija, o nesibaigiantys skandalai drebina politinę padangę. Kai kam gali atrodyti, kad tie skandalai ir yra rinkimų kampanija.

Tačiau jei padėsime čia lygybės ženklą ir sakysime, kad viskas taip ir turi būti, padarysime didelę klaidą. Rinkimų kampanija neturėtų būti tokia, kad rinkėjai rinktųsi politikus tik pagal (ne)dalyvavimo skandaluose kriterijų. Kadangi kai kurios partijos vis dar žaidžia slėpynių, ir programų nesulaukiame, pažiūrėkime bent jau į reitinguose lyderiaujančiųjų bandymus rinkėjams parduoti skambius šūkius ir siunčiamas žinutes.
Jei politikai ir to nesugeba padaryti, sunku tikėtis kokybiško rinkimų kampanijos turinio. Socialdemokratai bando rinkėjus įtikinti, kad mato, girdi ir daro. Tačiau kodėl atsirado projektas „Didžioji ambicija – išgirsti Lietuvą“? Nejaugi per ketverius valdymo metus neišgirdo, nepamatė? Ir labai liūdna, kad išgirsti Lietuvą yra jų didžioji ambicija. Kaip su tokia ambicija tada pasiekti deklaruojamą „didžios Lietuvos“ tikslą? Bet pažiūrėkime toliau. Pasitelktas ir „Gerų minčių“ autobusiukas, kuriuo, kaip patys socialdemokratai sako, jie „stengiasi pasiekti kiekvieną miesto, miestelio ir kaimo gyventoją, nuoširdžiai pakalbėti ir išgirsti kuo daugiau minčių, idėjų ir pasiūlymų mūsų valdžios atstovams“.
Štai ir atsakymas, kodėl didžiausia ambicija tegali būti išgirsti Lietuvą. Idėjas ir pasiūlymus turi sugalvoti rinkėjai. Vadovaujantis tokia logika, galima ir situacija, kai socialdemokratai pasakys rinkėjams, kad jie patys dėl blogo valdymo kalti, nes nieko nesugalvojo. O paskaičius partijos tinklalapyje naujienas apie keliones po Lietuvą, nelieka klausimų, kodėl nėra idėjų ir vizijos.
Pasigrožėkime: „...partijos bičiuliai išklausė vietinių gyventojų problemas, lūkesčius, atsakė į jiems rūpimus klausimus. O problemos – žemiškos. Gyventojai nori didesnių pensijų, daugiau darbo vietų, geresnių kaimo kelių, didesnio dėmesio ne tik didmiesčiams, bet ir regionams. (...) Nors oras Ignalinoje ir nelepino, gražios ir malonios akimirkos sušildė susirinkusiųjų širdis.“ Belieka partijai priminti, kad jau 2016 metai, ir laikraštis „Lietuvos pionierius“ nebeleidžiamas.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, nors prie programinių nuostatų yra padirbėję daug rimčiau, bet irgi nepasižymi gebėjimu išsiųsti rinkėjams aiškią žinutę. Pradėję rinkimų kampaniją su šūkiu „Nauja Tėvynės sąjunga – naujų galimybių Lietuvai“, toliau ją tęsia su šūkiais „Nauja viltis: planas Lietuvai“ ar tiesiog „Viltis yra“. Keistai skambėjo tos naujos galimybės, nes juk galimybės vis tos pačios, tik jomis nesugebama tinkamai pasinaudoti. Bet ačiū bent už „naują viltį“, kad ir kur būtų dingusi „senoji viltis“, ir apskritai už paliktą viltį. Tik kyla klausimas, ko viltis arba tikėtis?
Patiems konservatoriams – kad vis dėlto rinkimai baigsis ne taip jau ir blogai, ar partijos pirmininkui – kad jis vis dėlto bus įžvelgtas kaip lyderis ir galbūt galimas premjeras? Ar vis dėlto viltis reikia rinkėjams, kad kažkas politikoje ir jų gyvenime pasikeis į gera? Spręskite patys.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga programą rengia taip ilgai, kad jau visi pavargo laukti . Bet šį tą jau žinome. Pagrindinis šūkis – „darni Lietuva“. Tačiau pasižiūrėkime į žodžio „darnus“ reikšmę ir perfrazavę turėsime – „suderinta/susiderinusi Lietuva“. Galbūt yra kalbinių niuansų ir čia kažkas gilaus paslėpta, bet kad turinio reikia ieškoti ilgai – faktas. Ir kas ta darni Lietuva? Darniai emigruojantys piliečiai, darniai skurstantys? Tarp išskirtų penkių darnų yra, pavyzdžiui, „darnus žmogus“, kai kalbama apie šeimos puoselėjimą, smurto suvaldymą, orų senjorų ir žmonių su negalia gyvenimą. Bet kaip tai susiję su „darniu žmogumi“ ir kas yra tas „darnus žmogus“?
Beje, apie tai reikėtų klausti psichologų, jie kartais vartoja tokį žodžių junginį. Štai ta didelė komanda profesionalų, kurie nepasivargino paprastai, be dviprasmiškų teiginių sukurti ir pasiųsti rinkėjams pirminę žinutę. Ir tai tik žvilgsnis į žinutes, siunčiamas rinkėjams trijų lyderiaujančių partijų.
Kitų partijų kampanijos apraiškų irgi reikia ieškoti. Arba apsiribojama baimės skleidimu, gelbėjant Lietuvą nuo 1105 pabėgėlių, arba desperatiškai kviečiami sportininkai ir vis tikimasi, kad rinkėjai netapatins jau buvusio pirmininko su partija, nes tas pirmininkas ne tik pačią partiją, bet ir partinę sistemą į nokdauną pasiuntė. Dar kiti sako „tesprendžia tauta“ ir visiškai nieko nedaro. Reikia tikėtis, kad tauta tikrai tai įvertins ir nuspręs.
Bet kol kas tikros diskusijos, kuri padėtų rinkėjams pasirinkti, tiesiog nėra. O rinkėjų nusivylimas tik didėja. Bet tai nereiškia, kad rinkėjai turi neiti balsuoti, nes „nėra už ką“. Reikia ateiti ir balsuoti bent už geriausią iš blogiausių, taip neleidžiant būti išrinktiems blogiausiems iš blogiausiųjų.

Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto lektorė. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt